Mano lūkesčiai „Šachtos“ trilogijos atžvilgiu buvo dideli ir nors pirmoji dalis neišvertė iš kojų, daugelis jų buvo išpildyti – knyga buvo tikrai įdomi tiek siužetiniu, tiek nagrinėjamų problemų atžvilgiu bei įpūtė naujų vėjų distopinėje literatūroje. To paties, deja, negaliu pasakyti apie pačią trilogiją.
„Dulkės“ mane bendrai paėmus nuvylė. Trilerio prasme, ji tikrai nebloga – įtampos ir veiksmo, jam įsibėgėjus, netrūko. Tačiau idėjine prasme, visa, kas mane žavėjo „Šachtoje“, dingo kaip į vandenį. Disputas apie mases, jų valdymą, lygiavertę kovą tarp teisinga ir labiau teisinga, kuri vietomis tikrai vertė smegenis sproginėti – nieko nebeliko trilogijos kulminacijoje. Liko tik paprastas distopinis pasakojimas apie tave valdančius blogiukus ir visokie neramumai ilgai laukto išsilaisvinimo link, o kitaip tariant tiesiog bukas Džuljetos galvos daužymas į sieną (man asmeniški labai nepatiko jos personažo pokyčiai šioje dalyje), daug nesusišnekėjimo ir kažkokio durno laukimo. Jeigu pirmoje dalyje sakyti ar nesakyti buvo hamletiškas klausimas, tai paskutiniojoje informacija yra tiesiog netransliuojama, nei susimąstymo kokio, nei ko – tiesiog komunikacija nevyksta ir norisi papurtyti veikėjus ir įstatyti žodžius jiems į burnas.
Potencialo išplėtoti tą kolektyvinės sąmonės analizę, pradėtą pradžioje su šachtos niurzgėjimu, buvo. Dievaži, tikrai buvo galima užbaigti tą pradėtą disputą kokybiškai, šią temą paversti visos paskutiniosios dalies ir kartu trilogijos ašimi. Nes bent jau pirmoje knygoje jaučiasi, kad autorius to ir siekia – ne papasakoti jaudinančią istoriją, o paveikti idėjomis.
Bet štai šios knygos pabaiga išvis nuneša viską šuniui ant uodegos – iškėlė daugiau klausimų, nei atsakymų, kai kurias siužetines linijas paliko visiškoj užmaršty, o kitas surišo paskubomis vienu trumpu dialogu, kuris be kita ko ir be ryšio.
Mano požiūriu, prasta geros trilogijos pabaiga. Nors bendrai paėmus, tai turbūt daryti trilogijos iš „Šachtos“ visiškai nereikėjo – viena pati ji man daug stipresnės ir galų gale turbūt aiškiau viskas nei po priešistorės ir tęsinio, kur viskas jau kaip ir savaime aišku turėtų būti. Tiesa, pačios „Dulkių“ knygos negaliu visiškai nurašyti, nes tikrai įtraukė siužetu ir kaip sakiau – neblogas trileriukas. Bet ties tuo ir baigiam - „Šachtą užskaitau“, nors viso hype iki galo ir nesuprantu, bet autorius pakeliui kažkur pametė originalumą bei idėjas ir trilogijai tai rašau tokį riebų minusiuką.
„Dulkės“ mane bendrai paėmus nuvylė. Trilerio prasme, ji tikrai nebloga – įtampos ir veiksmo, jam įsibėgėjus, netrūko. Tačiau idėjine prasme, visa, kas mane žavėjo „Šachtoje“, dingo kaip į vandenį. Disputas apie mases, jų valdymą, lygiavertę kovą tarp teisinga ir labiau teisinga, kuri vietomis tikrai vertė smegenis sproginėti – nieko nebeliko trilogijos kulminacijoje. Liko tik paprastas distopinis pasakojimas apie tave valdančius blogiukus ir visokie neramumai ilgai laukto išsilaisvinimo link, o kitaip tariant tiesiog bukas Džuljetos galvos daužymas į sieną (man asmeniški labai nepatiko jos personažo pokyčiai šioje dalyje), daug nesusišnekėjimo ir kažkokio durno laukimo. Jeigu pirmoje dalyje sakyti ar nesakyti buvo hamletiškas klausimas, tai paskutiniojoje informacija yra tiesiog netransliuojama, nei susimąstymo kokio, nei ko – tiesiog komunikacija nevyksta ir norisi papurtyti veikėjus ir įstatyti žodžius jiems į burnas.
Potencialo išplėtoti tą kolektyvinės sąmonės analizę, pradėtą pradžioje su šachtos niurzgėjimu, buvo. Dievaži, tikrai buvo galima užbaigti tą pradėtą disputą kokybiškai, šią temą paversti visos paskutiniosios dalies ir kartu trilogijos ašimi. Nes bent jau pirmoje knygoje jaučiasi, kad autorius to ir siekia – ne papasakoti jaudinančią istoriją, o paveikti idėjomis.
Bet štai šios knygos pabaiga išvis nuneša viską šuniui ant uodegos – iškėlė daugiau klausimų, nei atsakymų, kai kurias siužetines linijas paliko visiškoj užmaršty, o kitas surišo paskubomis vienu trumpu dialogu, kuris be kita ko ir be ryšio.
Mano požiūriu, prasta geros trilogijos pabaiga. Nors bendrai paėmus, tai turbūt daryti trilogijos iš „Šachtos“ visiškai nereikėjo – viena pati ji man daug stipresnės ir galų gale turbūt aiškiau viskas nei po priešistorės ir tęsinio, kur viskas jau kaip ir savaime aišku turėtų būti. Tiesa, pačios „Dulkių“ knygos negaliu visiškai nurašyti, nes tikrai įtraukė siužetu ir kaip sakiau – neblogas trileriukas. Bet ties tuo ir baigiam - „Šachtą užskaitau“, nors viso hype iki galo ir nesuprantu, bet autorius pakeliui kažkur pametė originalumą bei idėjas ir trilogijai tai rašau tokį riebų minusiuką.
0 Komentarai