Esu linkusi manyti, kad klasiką aš mėgstu – Jane Austen mylimiausia mano rašytoja, „Vėjo nublokšti“ viena mėgstamiausių knygų, kaifavau su „Grafu Montekristu“ ir „Ana Karenina“, daugiau ar mažiau mėgavausi „Vargdieniais“ bei „Karu ir taika“. Bet jau kuris laikas sunkiai sekasi užšokti ant tikrai pavergiančios klasikos ir „Sesuo Kerė“ pasirodė ne išimtis, nors ir kaip tikėjausi.
Iš anotacijos, kuri beje tragiška mat suspoilina grynai visą knygą, tikėjausi trupučio Skarletės, o gavau labai daug Amelijos Sedli. Galbūt čia kalti mano išankstiniai lūkesčiai, bet pagrindinė veikėja Kerė – kaimo mergaitė, XIX amžiuje atvykstanti į Čikagą linksmo gyvenimo ieškoti su keturiais doleriais kišenėje – išerzino mane negyvai. Aš suprantu, kad jos personažas buvo vištelės, bet jau tokios vištelės, kad manęs niekaip neįtikino, juolab kad autorius bando sudaryti įspūdį, kad ji nėra tokia jau vištelė. Anotacijoje radusi pažadą, apie iš skurdo lipančią merginą, tikėjausi tokio lengvai feministinio romano su stipria moterimi centre ir ryškių visuomenės vaizdų, bet gavau eilinę istoriją su daug analizės, kuri niekaip nesugeba paaiškinti lygioje vietoje atsiradusių protu ne itin suvokiamų meilių, ir mergina centre, kurios gyvenimo tikslas gražiai apsirengus prasieiti pro Brodvėjų.
Pasakojimas baisiausiai ilgas – įvykių vos vienas kitas, o daugiau vyksta vidinių veikėjų išgyvenimų narpliojimas, kuris taip susuka galvą, kad imi nebesuprasti, kiek čia laiko praėjo – diena, savaitė ar mėnuo nuo vieno ar kito nutikimo. Kas išgelbėjo mane skaitant šitą knygą, tai kad rašymo stilius labai malonus ir skaitėsi lengvai. Bet autoriaus mintys ir idėjos, kurias norėjo atskleisti šiuo pasakojimu, manęs visai nepasiekė. Taip, įdomių momentų būta, kad ir ta Niujorko skurdžių gyvenimo realybė, gana įdomus vyriškų personažų plėtojimas, bet jokios prasmės galiausiai šiame pasakojime neradau. Visas „ne piniguose laimė“ moralas daug geriau, nors ir gal ir ne itin subtiliai, atskleistas „Tuštybės mugėje“, o vargo pasaulis gerokai stipriau piešiamas „Vargdieniuose“. Gal ir nelygiavertis paskutinis palyginimas, bet būtent šios dvi knygos ir „Vėjo nublokšti“ vis šmėsčiojo skaitant šį romaną, tai nėra visai ne vietoje.
Man kažkaip atrodo, kad aš niekaip neprijaučiu amerikiečių klasikams – nei „Nekaltybės amžiuje“ kažką radau, kuris vėlgi daug kuo panašus į „Seserį Kerę“, nei pastarajame. Man vis pritrūksta kokio cinkelio – britiško humoro krislelio, prancūziško patoso ar rusiškos dramos.
0 Komentarai