Gavusi „Kaip bėga laikas“ dovanų, gavau progą suteikti antrą šansą garsiajai detektyvų kepėjai Mary Higgins Clark ir nors nebuvo taip blogai kaip su „Prarastais metais“, nes susiskaitė tikrai neblogai, vis tiek iš skaitytinų rašytojų sąrašo šią autorę panašu teks išbraukti.
Visiškai atsitiktinai ir to net nežinodama skaičiau devintą ir dešimtą knygas iš šios autorės serijos apie Elvyrą ir Vilį, sutuoktinius, kuriuos iš skurdaus gyvenimo ištraukė loterijoje laimėta didžiulė suma ir kurie laisvalaikiu, daugmaž kaip Mis Marpl, narpsto nusikaltimus. Panašu, kad visgi kiekvieną knygą šioje serijoje galima skaityti visiškai atskirai, nesirūpinant dėl nesusigaudymo šių veikėjų gyvenimo peripetijose, nes iš devintosios knygos aš jų visai nepamenu, o bent jau dešimtojoje autorė labai pareigingai tą loterijos laimėjimo ir detektyvo elementą pamini ir, nors kartais pajunti, kad kažkaip ten ta informacija apie jų praeitį ir kažkokius kruizus kaip iš medžio nukritusi, tai nieko baisaus, nes visi storylineai ten tokie.
Kai detektyvinėje istorijoje žurnalistė, daranti pranešimus apie moters, neva nužudžiusios savo Alzhaimeriu sirgusį vyrą, teismą, ieško savo tikrosios motinos ir tie sekliai morkos Elvyra ir Vilis imasi tą reikalą narplioti, supranti, kad čia viskas tikrai susiję ir tai visiškai nėra geras dalykas – jau skaičiau panašų visiškai neoriginalų ir pritemptą melodraminį siužetą. O jeigu viso šito dar negana – autorė įmeta dar vieną kaulą – dar vieną tos žurnalistės draugelį žurnalistą, kuris narplioja perdozavimus ir nelegaliai vaistų receptus išrašančius gydytojus, kai tas nužudytas vyras iš teismo yra gydytojas ir turi du gydytojus buvusius bendradarbius. Ir ne, aš nieko nespoilinu, nes autorė pati, neva norėdama sukurti intrigą, ima ir pasako viską pati vieno skyrelio nuotrupom, taip visiškai sugadindama bet kokią intrigą.
Jokios intrigos realiai šioje knygoje nerasta, o turint omeny, kad skaitai detektyvą – tai mirtinas minusas. Kitas dalykas – iš daugybės matytų filmų bei serialų su Amerikos teismais, susidariau įspūdį, kad šioje knygoje jis buvo butaforinis. Joks prokuroras be jokių įrodymų ir tik su kažkokiom prielaidom neitų į prisiekusiųjų teismą, mirtinai nusiteikęs nuteisti, ir jokie prisiekusieji su tokiais liudijimais, kurie ten vis trimituojami kaip labai kenkiantys, nepripažintų nieko kaltais. Tai buvo tiesiog pasityčiojimas iš Amerikos teismų sistemos. Visą laiką varoma į tuos pačius vartus, nepateikiant jokios naujos informacijos, tik pasakojant grynai TUOS PAČIUS dalykus ir tada liūdint, kokie jie blogą lemiantys. Prokuroras, kuris neva vis sumala liudijimus į miltus, akivaizdžiai nieko panašaus nedaro, o tik kaip paauglys pasityčioja iš liudytojų absoliučiai nusišnekėdamas be krislelio argumento.
Galbūt dėl mano antipatijos šiai rašytojai kaltos aplinkybės, dėl kurių nei vienos skaitytos knygos nesirinkau pati – vieną laimėjau, kitą gavau dovanų. Bet nežinau, ar galima tikėtis kažko iš autorės, kurios knygų goodreads yra 12 puslapių ir net pavadinimams sugalvoti nebelieka fantazijos – „Kaip bėga laikas“, „Prarasti metai“, „Aš eisiu viena“, „Tau niekada nebus atleista“, „Kerštas“ – grynai svajonių romanai, tik detektyvų plotmėj. Ačiū, bet gal gana.
0 Komentarai