juokas pro ašaras

Jau senokai neskaičiau knygos, kuri būtų nuoširdžiai pralinksminusi. „Niksas“ privertė ir šyptelėti ir nusikvatoti, nors tas šmaikštumas toks gana juodas, nes juokiesi toli gražu ne iš teigiamų dalykų. O po pirmojo linksmumo, atslinko tas aštuonis šimtus puslapių trukęs dudenimas apie viską, ką negero galima pasakyti apie šiuolaikinę visuomenę, ir pasidarė labiau liūdna ir nuobodu. 

Jau nuo pirmųjų puslapių nestebina, kad šis romanas lyginamas su Irvingo kūryba – tas nepaliaujamas perdėm ištemptas visų visuomenės ydų narpliojimas, dažnai ir perspaudžiant dalykus, siekiant iki negalėjimo sustiprinti įspūdį, atsvertas tokiais tikrai neblogais šmaikštumo epizodais. Nesu didelė Irvingo gerbėja ir šį kartą šitoks pasakojimo būdas taip pat nesužavėjo. Man daug labiau patinka subtilesnis priėjimas prie svarbių temų, nes Irvingo ir štai Nathano Hillo būdas neleidžia iki galo patikėti tuo cirku, kurį vaizduoja. Tiesa, Irvingas bent jau apsiriboja daugmaž vienos plotmės problemomis, o „Nikse“ paliesta ir brokuotas visuomenės nuomonės formavimas, kitų modernių medijų tamsioji pusė, lyčių vaidmenys ir lygybė, žodžio ir saviraiškos laisvė, hipių, seksualinė ir disfunkcinių šeimos santykių problematika – ir sąrašą galima tęsti ilgai – kol prieini prie žmonių elgesio kamštyje. Taip, dauguma tų temų opios, svarbios ir paverčia šią knygą vertinga. 

Jei tik ji nebūtų išsiplėtusi per 800 puslapių ir tris persipynusias, nenuosekliai plėtojamas laiko linijas, papildytas dar ir keliais visiškai pašaliniais veikėjais. Man šis romanas tikrai pasirodė per ilgas ir vietomis buvo nuobodu – 5 puslapius trunkantis televizijos laidos, kuriuose mušamas valgymo rekordas, aprašymas, nors ir puikiai tinka prie visos temų mišrainės, išerzina vykstant gana svarbiam pokalbiui. Ir tokių epizodų pasitaiko ne taip ir retai, nes temų daug, jos plėtojamos labai plačiai, su daug vienarūšių sakinio dalių ir galiausiai labai norisi praleisti dvidešimtą išvardintą kažkokio geimerio šaldytuve padėtą pašvinkusią daržovę ir pereiti prie kažko nors kiek įdomesnio. 

Nes įdomumo tai šiame romane netrūksta – man patiko susipažinti šie tiek su hipių judėjimu iš arčiau, kurį kol kas matei labiau iš tos romantizuotos pusės, istorija turėjo ne vieną kabliuką, paslapčių, kurias norėjosi atskleisti ir kurių atskleidimo buvo verta laukti – labai logiškai ir gražiai sustatė visą pasakojimą į vietas. 

Atmintyje šis romanas turbūt išliks kaip labai tamsi knyga apie labai suknistus tėvų ir vaikų santykius ir kaip jie ėda gyvenimą, pasaldintas hipių romantika. Nuostabios mintys, idėjos, o kartais ir pateikimas, tik ištempimas iki negalėjimo ir kiek chaotiškas pasakojimo būdas neleido iki galo patikėti ir susižavėti šia istorija.