Stipriausia šiemet perskaityta knyga. Viena tų, nuo kurios dūzgia galvoje, bet išdėlioti ant popieriaus sunku. Keliavo ji mano knygų sąrašuose jau ne vienerius metus ir vis kažkaip būdavo nustumiama į šalį – spėju, kad prisibijojau.
O bijoti, juk visgi, būta ko – skaityti distopiją, kurioje moteris paverčiama daiktu, kur jos padėtis blogesnė nei tamsiausiais viduramžiais, kur nevaisinga moteris išmetama kaip šiukšlė, o vaisingos nuomojamos – nėra pats maloniausias dalykas. Nepaisant to, kad panirau į istoriją labai giliai ir ją tiesiog surijau, visą laiką jaučiau tą moralinį sunkumą.
Pagaliau supratau iš kur įkvėpimo semiasi visos YA distopijos su savo žmonių skirstymais į grupes, pavadinant jas kokiu nors absurdiškai akivaizdžiu daiktavardžiu ir pjaunant tarpusavyje. Tik kad originalas turi tai gaubiančią idėją (daugiau ar mažiau) ir šiaip yra distopija iš didžiosios raidės, nors pats terminas ir jaučiasi šiek tiek nuvalkiotas po visų divergenčių, žarijų ir parinktųjų. Tai distopija, kuri siekia ne šokiruoti savo išgalvotais ateities baubais, bet pasitelkia iškreiptą ateities pasaulį, kad perspėtų ir skleistų idėjas apie šiandieninius visuomenės sopulius.
„Tarnaitės pasakojimo“ atveju tas šiandien buvo prieš trisdešimt metų Amerikoje, kai praūžus seksualinei revoliucijai pradėjo girdėtis konservatyvus, biblinių nesąmonių į galvą įsikalusių žmonių balsas, kurio atomazgą Margaret Atwood ir atvaizdavo savo knygoje. Pati autorė pabrėžia, kad ne tiek daug ji ir išgalvojo, kad daugelis dalykų paimta iš realybės. Ir suteikė viskam apibrėžtą ir bauginančią formą. Knygoje nagrinėjamos problemos iš šiandienos vakarietiškame pasaulyje perspektyvos gal ir nėra taip tiesiogiai susijusios, bet nereikia pamiršti, kad yra daug moterų pasaulyje, gyvenančių panašų gyvenimą į Gileado.
Nors šiaip aš nesuprantu, kodėl žmonės laikosi įsikibę to feminizmo šitoje knygoje. Taip, visa naujoji sistema iš esmės sukasi apie moterų padėties pasikeitimą, ir taip, knygą išleidus devintajame dešimtmetyje galbūt į tai reikėjo koncentruotis, bet šiaip šis romanas paliečia daug daugiau nei feminizmas, kuris man apskirtai šiandien jau tampa keiksmažodžiu, nes kai nuklysti netyčia į kokį feminisčių facebooko puslapį ir randi ten bobas, taip susirūpinusias savo teisėmis į savo kūną, kad jos sugeba savo kvailus įsitikinimus apie savo orumą iškelti aukščiau bazinių nešiojamo kūdikio poreikių ir sugeba argumentuoti žodžiais „o jums tai tik vaiko smegenėlės galvoj“ darosi rimtai šiurpu ir mintyse dėliojasi neprastesnis nei „Tarnaitės pasakojimo“ scenarijus, kuriame realiai gali tekti gyventi.
Paradoksaliai, aš dar šiemet skaičiau kitą praeityje apie ateitį parašytą distopiją „Stand on Zanzibar“, kuri iš esmės kontradiktuoja su „Tarnaitės pasakojimu“, nes kalba apie per didelę žmonijos populiaciją ir iš to išplaukusią sistemą, kai Gileadas neva atsirado dėl mažėjančio gimstamumo ir išsigimimų. Nei vieno iš šių ateities variantų nereikia imti už gryną pinigą, o žiūrėti į juos tik kaip į hiperbolizuotą dabarties iliustraciją ir nieką daugiau. Dėl to mane itin piktina tie du kažkodėl labai jau iškelti į viršų vienos žvaigždutės komentarai goodreads, kur žmogus piktinasi dėl to, kad valdžia per greitai pasikeitė (akivaizdžiai ne itin į detales kreipė dėmesį) – nesakau, kad ta dalis buvo nepajudinama, bet kaip dėl tokios nesąmonės galima užsimerkti prieš visą knygos esmę man gili paslaptis. O kitas piktinasi žodžių parinkimais, kažkuo neįtikusiu rašymo stiliumi ir neišskirtais dialogais. Kaip toks skaitovas išvis priėjo prie tokios knygos ir kaip tokia minia randa kažką gero tokiame tekste – dar gilesnė paslaptis.
Aš visą laiką žavėjausi tuo savitu pasakojimo stiliumi, šitaip stipriai susietu su istorija ir net abejočiau ar tai skonio reikalas – net jeigu tai kažkuo nepatinka asmeniškai, turi įvertinti, kad autorės sprendimas yra puikus (šiek tiek priminė tą melancholiją iš „Neleisk man išeiti“). Tiesa, skaitymui slenkant į antrą pusę man norėjosi kažkaip daugiau ir plačiau sužinoti apie visą sistemą, kažko lyg trūko ir nuo tokių didelių liaupsių žadėjau susilaikyti, bet tada atėjo pabaiga ir plojau atsistojus. Neatsakė į mano klausimus nė iš tolo, bet kaip vis dėl to puikiai, originaliai ir net sakyčiau smagiai viską sudėliojo į vietas.
Neverta dabar pradėti juodu ant balto ginčytis su knyga, nors mintyse, žinoma, ginčytis teko ir daug. Nieko nuostabaus, nes tai viena kraupiausių mano skaitytų distopijų – simboliais ir metaforomis vedamu pasakojimu apie pasaulį, kuriame visos pamatinės vertybės yra pamintos – pabrėžianti nemarias tiesas apie laisvę, lygybę ir žmogiškumą. Tas pasaulis toli gražu nėra iki galo logiškas, bet tokie dalykai ir negali būti logiški, o tas piktas burnojimas mano supratimu yra būtent tai, ko autorė siekė savo ne visiškai tobulu anti-tobulu pasauliu.
0 Komentarai