Mane kaip visada lydi paradoksai – ką tik perskaičiau stipriausią šių metų knygą, o štai iš kart po jos atėjo eilė – net sunku išrinkti vieną būdvardį – prasčiausiai. Nepamenu, kada jaučiau tokį didžiulį norą sviesti knygą į šalį – ne tik kad į šalį, bet kur nors labiau pro langą. Susitvardžiau ir visgi pabaigiau, bet vis tiek nė krislelio prasmės, grožio ar malonumo knygoje neradau.
Aišku, pati ir kalta, kad susigalvojau ją perskaityti, ko gi galima tikėtis iš knygos pavadinimu „Trys mano vieninteliai“! Bet visgi lietuvė autorė, norėjosi su ja susipažinti, tai tarp naudotų knygų pamačiusi man labiausiai girdėtą jos darbą griebiau ir dabar tikėdamasi lengvo skaitalo kibau į ją. Aš nežinau, galbūt pirmasis autorės blynas tiesiog prisvilęs, nes žodžius dėlioti ji moka.
Na bent jau man taip pasirodė pradžioje. Kol nebuvo iki gyvo kaulo įgrisęs tas banalus, nuobodus siužetas su nuliu veiksmo ir logikos, daug verkšlenimo ir pašnekesių su vidinėmis dievaitėmis. Aš net neužsivesiu apie tą dalį, kur pagrindinė veikėja – gražiausia kaimo mergina, kurią visi įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir krenta jai po kojomis, ar kad autorė jai knygoje pagailėjo elementaraus charakterio, ar kad veikėjai apskritai visi vienmačiai. Viskas tai dar pusė bėdos – kur kas labiau nužudo tai, kad daugumą knygos laiko užima elementarus miegojimo su užimtu vyru teisinimas tuo, kad jo draugė stora ir nepatenkina jo įdomaus gyvenimo troškimo, ar tuo, kad ji kitame Europos gale. O tada pagardinam „man kažkaip tokia gera nuotaika po aborto“, santykių su musulmonu peripetijomis, dar homoseksualų epizodu ne laiku ir ne vietoje ir gaunam vieną didelį kičinį ir visiškai antimoralinį nesąmonių kratinį.
Jeigu autorė čia norėjo pabrėžti kažkokias vertybes, tai visiškai nuklydo į šoną. Tiesiog kraujas užvirė skaitant niekinį siužetą, varomą visiškų banalybių ir einantį kažkokio visiškai beprasmio tikslo link.
0 Komentarai