Dievinu likimo temą, ypač tuos scenarijus, kur kažkokia mažytė nereikšminga detalė iš pagrindų pakeičia gyvenimo tėkmę. “Gyvenimas po gyvenimo” iš pirmo žvilgsnio yra vadovėlinis tokios fabulos pavyzdys ir jis iš tiesų atlieka savo funkciją technine prasme, bet mane labai nuvylė visomis kitomis.
Ursula Tod “Gyvenime po gyvenimo”, kaip visai nesubtiliai sako pavadinimas, gyvena vieną gyvenimo po kito, virš mirdama įvairiose situacijose ir vėl gimdama 1910 - ųjų žiemą. Aš net nepasakysiu kiek tų gyvenimų ten tiksliai buvo, nes šiaip jau jie pasakojami gana chaotiškai, ir jeigu vienus, ilgiau trukusius ir labiau detalizuojamus įsimeni ir į juos įsijauti, tai kiti pralekia taip staiga, kad nė nespėji suprasti ar čia jau naujas gyvenimas, ar senas. Man visai nepatiko tas teasinimas pradžioje su Hitleriu ir viena, jeigu gerai supratau kito, vėliau pasakojamo gyvenimo nuotrupa - visai nepadėjo susigaudyti. Aš suprantu, kad tuo chaotišku ir galbūt ne visada nuosekliu pasakojimu turbūt buvo bandoma atkartoti Ursulos prisiminimus ir mintis, kurie visuose tuose gyvenimuose tikrai negali nesusimaišyti. Galiausiai prasidėjus vienam paskutinių gyvenimų jau apsidžiaugiau, kad čia jau tas tikrasis, laimingasis ir galutinis, nes jis nuo pat gimimo labai nuosekliai ir greitai buvo papasakotas, ir taip nuostabiai visus ankstesnius gyvenimus, ir net tą chaotišką pasakojimo stilių, sudėliojo į vietas, bet tuomet viskas su nesuprantama pabaiga nugarmėjo į bedugnę ir likau iš esmės nieko nepagavusi.
Taigi techniškai viskas puiku - knygoje kupina pavyzdžių kaip vieni ar kiti pasirinkimai, kaip net kitų žmonių pasirinkimai gali turėti įtakos tavojo gyvenimo tėkmei, kupina pavyzdžių ir kaip skirtingi pasirinkimai skirtingais keliais tave vis tiek nuveda ten pat. Labai puikiai viską tarpusavyje laiko pagrindinė veikėją Ursula, tikrai įdomiai atskleista asmenybė. Bet kai pradedu galvoti, ką autorė norėjo tais Ursulos gyvenimais pasakyti, visiškai pasimetu. Be bent jau mažų spoilerių neįmanoma viso to atskleisti, bet iš tiesų nežinau ar begalima labiau paspoilinti nei autorė pirmu knygos skyriumi. Tas gyvenimas, kuris viską sustatė į vietas, tikėjausi bus laimingas, išgydys Ursulą nuo visų negandų ir ji kažkokiu būdu užbaigs tą nesibaigiantį milijono gyvenimų košmarą. Bet autorė pasuko visiškai kitu keliu ir nusprendė, kad to gyvenimo esmė yra išgelbėti pasaulį, ką, aišku sufleruoja, ir knygos įžanga. Bet kokia iš to prasmė, jeigu mes (o gal ir pasaulis ?) taip ir nesužinome, kaip tas išgelbėtas pasaulis atrodo, nes Ursula, aišku, miršta (nes labai logiška prisigretinti prie Hitlerio meilužės, matyti jį miegantį terasoje ir nužudyti kažkokioje kavinėje apsuptą krūvos žmonių) ir viskas prasideda iš naujo? Nebent kiekvienas Ursulos gyvenimas tęsiasi kažkokioje alternatyvioje realybėje, bet tai literatūrine prasme vis tiek neturi jokios prasmės, nes skaitytojui vis tiek nė motais tai, apie ką jis nei žino, nei numano, o knygos pasaulio kontekste - koks skirtumas, kad vienas pasaulis laimingas, jeigu visi kiti tokie pat beviltiški.
O kur dar visos reinkarnacijos teorijos, kurios knygoje neturi jokios prasmės, nes Ursula, po galais, gyvena tą patį gyvenimą iš naujo, o ne pradeda vis naujus. Autorei tais milijonu gyvenimu, jeigu ką ir pavyko mano akyse pasiekti, tai paliesti daug skirtingų sunkių temų - prievartą, abortus, atiduodamus vaikus, šeimos santykius, kontroliavimą, smurtą šeimoje ir galiausiai, žinoma, karą, ir ji tas temas atskleidė tikrai puikiai, bet logikos ir prasmės “o kas jeigu” kontekste vis tiek neprideda ir šią knygą labai sunku vertinti kaip vieną.
0 Komentarai