Nuvykus į Vieną, Sisi lydėjo kiekviename žingsnyje, audio gidai tik ir kalba apie ją ir viską kas ją supa. Natūraliai po tos viešnagės kirbėjo noras sužinoti kažką daugiau ir artimiau nei faktai iš istorijos vadovėlio, bet progos intensyviai neieškojau ir štai Alison Pataki romanas suteikė puikų šansą pasižiūrėti į Sisi kaip į žmogų, o ne istorinę asmenybę.
Matyti, kad autorė labai šito siekė, kaip ir pati sako, į knygą pridėjo ne visai tikslių elementų, kurie turėjo padėti atskleisti Sisi būdą, apskritai daug koncentruotasi į vidinį veikėjos pasaulį. Deja, aš nesijaučiu po šios knygos pažinusi tikrąją Sisi. Man visas pasakojimas pasirodė perdėm sumelodramatintas. Sunku buvo ir įsijausti į pokalbius, kuriuose nuolat jaučiamas šiuolaikiškų meilės romanų balsas, mat pokalbiai aukštuomenėje net ir prie keturių akių tuomet vyko tikrai kitaip. Autorė nuolatos juose pilsto iš tuščio į kiaurą, ypatingai pabaigoje, kur jau ji visiškai nuklydusi nuo istorijos faktų, remiasi gandais ir duoda valią savo fantazijai. Visi melodramatiški pokalbiai knygos pabaigoje labiau priminė Kristianą su Ana negu gyvenimo per kančias užgrūdintą stiprią moterį su nuomone ir nacionalinį didvyrį, diplomatą kovojantį dėl savo tautos. O ir apskritai Sisi mintys ir jausmai pasirodė vienmačiai, labai metodiškai vedantys prie sprendimų, ko realiame gyvenime, o ypač tokios sudėtingos asmenybės kaip Sisi gyvenime, nebūna. Nekalbant jau apie tai, kad nuo pirmų puslapių Sisi vaizduojama kaip karinga, gudri mergina, bet vos atvykusi į dvarą pasiduoda be kovos. Kad ir kaip mane erzino visos nesąmonės dvare, suprantu, kad taip buvo ir maža ką ji galėjo pakeisti, bet kovos ir nusivylimo, vedančio prie pasidavimo, aš neradau - radau tik nelabai nuoseklų veikėjos portretą, kuris neįtikino.
Kadangi autorė pati pabrėžia, kad tai nėra biografija, o tik romanas, parašytas remiantis istorija, prie istorinių faktų nesikabinėsiu, bet radau labai daug panašumų net ir tarp mažiau reikšmingų detalių vikipedijos straipsnyje ir knygos fabuloje. Visgi viena aišku - Sisi ne itin mėgo susireikšminusius austrus ir mieliau linko prie paprastesnių, linksmesnių vengrų, ir aš su ja visiškai sutinku - man irgi kontrastingas Budapeštas paliko daug didesnį įspūdį nei šaltoji Viena. Sakyčiau visą Sisi patosą būtų logiškiau iš Hofburgo ir Šiunbruno perkelti Budos pilin. Tai štai, nors ir nesijaučiu pažinusi tikrąją Sisi, pirmajai artimesnei pažinčiai “Imperatorienę Sisi” užskaitysiu, visgi vienaip ar kitaip supratau apie ką visas tas šaršalas ir galėsiu tęsti pažintį, kokiais nors tikslesniais veikalais.
0 Komentarai