Perskaičius jau aštuntą Remarko knygą ir dramatiškai artėjant iki jo kūrinių pabaigos, mažai ką naujo ir berandi pasakyti. Visos knygos kažkuo skirtingos, bet esminiai dalykai niekada nesikeičia ir apie juos, kad ir kokie jie nuostabūs būtų, negali kalbėti jau nežinia kelintą kartą.
Mane gal net kažkiek stebina, kaip jis sugeba kalbėdamas iš pažiūros apie tą patį, sukurti tokius skirtingus pasakojimus. Šį kartą romano centre du pabėgėliai, nerandantys sau vietos Europoje, blaškomi nuo sienos iki sienos. Apie pabėgėlius Remarkas rašo daug - ir apie Paryžiuje ant paties karo slenksčio besislapstantį, išsiuntimo bijantį chirurgą, ir apie laivo į išsvajotąją Ameriką laukiančią porą, ir apie Niujorke karo pabaigos laukiančius emigrantus. Bet nei vienoje iš šių knygų nebuvo taip aiškiai iš arti parodytas tas žmonių mėtymas iš kampo į kampą, atsisakant juos priimti. Pavaizduota tai tikrai meistriškai ir iš to kyla Remarko kūryboje nedažnai pasitaikanti tokie prikaustanti įtampa, nuolat jaudinantis dėl veikėjų.
Tiesa, man šiame romane Remarkas pasirodė ne savo kūrybos viršūnėje - epizodinių veikėjų istorijos, kuriomis aš paprastai labai žaviuosi, buvo skystokos ir prabėgtos probėgšmais. Pritrūkau ir dialogų, ir galbūt kažkiek gilumo.
Kad ir kaip bebūtų, Remarkas puikus pasakotojas ir puikus moralistas, o 'Mylėk savo artimą' dar vienas puikus įdomios literatūros su misija pavyzdys.
0 Komentarai