Užkietėjusi Jo Nesbo gerbėja tikrai nesu. Skaitau jo knygas susidomėjusi ir greitai, įtraukti ir sukurti intrigą jis tikrai moka, jo istorijos įdomios, daugiau ar mažiau puikiai susuktos ir baisiai norisi sužinoti, kas gi tas tikrasis nusikaltėlis. Bet dar neradau ten nieko tokio įstabaus, kad priblokštų - kiekvieną kartą kažko visgi pritrūksta ir “Nemezidė” ne išimtis.
Po nelabai mano akimis vykusios „Raudongurklės“ likau kažkiek užkabinta, nes pagrindinis kabliukas liko neišspręstas ir norėjosi sužinoti, kas bus toliau. Tiesa, praėjo nemažai laiko ir šiek tiek išdilo visos to kabliuko aplinkybės, tai džiaugiuosi, kaip puikiai pamažu „Nemezidė“ viską priminė.
O šiaip tai visko buvo gerokai per daug - dvi pagrindinės bylos, kurios abi vis keitė pavidalus, pasirodydavo tai susijusios, tai nesusijusios, buvo labai išsikerojusios, pasipildė visokiais pašalinais dalykais ir neleido man asmeniškai ties niekuo susikoncentruoti. Emociškai kažkiek išsekino ir tai, kad viskas išsisprendžia ne vieną ir ne du kartus ir visą laiką atrodo, kad tai tas tikrasis paaiškinimas, o tada galiausiai paaiškėja, kad viskas išvis ne taip. Pradžioje buvo kilusi tolima kažkokia panaši mintis (turbūt dėl to, kad pradedu nujausti Jo Nesbo stilių), bet vis tiek tiesa kaip visuomet visiškai iš debesų nukrito. Man daug labiau patinka “trupinių metodo” detektyvai, kur ir pats bent kažkiek gali dalyvauti tyrime, ir nors dažniausiai prašauni pro šalį, bent jau supranti iš kur ir kaip atsiranda tiesa.
Neblogas detektyvas, kuris iš kojų neišverčia, bet garantuoja įtampos pagardintą skaitinį.
0 Komentarai