Pradėjau šitą knygą skaityti pernai lapkritį, tai turbūt galiu drąsiai ją nominuoti ilgiausiai skaityta knyga. Aišku aš jos visą laiką neskaičiau, bet daug tų kelių sakinių kuriozinių tarpukario lietuvių nutikimų perskaityti vienu kartu buvo sunku ir kažkuriuo metu užėjo visiškas blokas, kai nebegalėjau ir pažiūrėti į šitą knygą, kol galiausiai teko suforsuoti, nes nežinau ar išvis būčiau ją pabaigusi,
Idėja knygos įdomi, ir nemažai tų laikraščių ištraukų buvo tikrai smagios ir įdomios, bet kad daug to paties per tą patį irgi nepaneigsi, kad ir paskutiniame skyrelyje tie visi davė kirviu į galvą kam nors šiaip, tai tikrai nebuvo kažkokie labai įdomūs ar kažkuo skirtingi, galima buvo ir vieną įdomiausią palikti. Bet nuneigti didelio autoriaus darbo surankioti visus tuo keistus nutikimus iš krūvos to meto spaudos, tikrai negaliu.
Ne kažin ką iš tų istorijų įsidėjau į galvą, o bendrai tai visos tos istorijos paliko kažkokį laidos “24 valandos” įspūdį. Stebėjausi vis, iš kur ten tie žmonės atsiranda ir iš kur atsiranda žmonių, kurie tas nesąmones žiūri, tai dabar gal ir nebesistebiu, nes tarpukario spaudoje vietomis 24 valandų istorijos buvo pasakojamos ne ką ne prasčiau. Tūli tie kaimo lietuviai, ką jau padarysi.
0 Komentarai