Pagaliau ir aš perskaičiau garsiąją “Nežudyk strazdo giesmininko”, įkvėpusią krūvą advokatų, o mane gąsdinusią tiek sunkiomis temomis, tiek ne visai konvencionaliu pasakojimo būdu, tiek tuo visuotiniu susižavėjimu.
O žavėtis tikrai yra kuo - romanas liečia sunkias temas, ypatingai tą visad labai slegiančią rasinę neapykantą, bet atskleidžia jas kažkaip be to neišbrendamo liūdesio, labiau pateikiant pasakojimą analizei, susimąstymui, o ne emocijoms. Žinoma, nemažai prie to prisideda ir tas pasakojimas vaiko akimis iš laiko perspektyvos, kuris leido autorei pateikti tiek kitokį - naivoką ir paprastesnį - požiūrį, tiek kažkiek įdėti konstruktyvios analizės ir kalbėti ne visada vaikui suprantamomis tezėmis. Visada labiau susidraugauju su tekstais, kurs moralas atskleidžiamas ne tiesiai šviesiai, o per nutikimus, pokalbius ir patį pasakojimą, ko puikiausias pavyzdys yra ši knyga ir šiuo atžvilgiu tikrai stipriai ploju autorei.
Charakteringai, tiek stipriais veikėjais, tiek turtingu fonu, atskleidžiami Amerikos pietūs su visomis savo keistenybėmis. Man, tiesa, galbūt per daug buvo visos tos Baubo istorijos, per ją sunkiai įsivažiavau, o ir šiaip rodės ne visai ten akcentai sudėti, lyg norėta padaryti romaną kažkiek labiau įtraukiantį, kai ir pats pasakojimas, ir ryškus fonas buvo pakankamai įdomūs.
Nuostabus romanas, harmoningai kalbantis svarbiomis, daugiau ar mažiau aktualiomis, temomis, sodriai piešiantis pietinių valstijų kultūrą praėjusiame šimtmetyje ir pasakojantis įdomią istoriją.
0 Komentarai