Kažkodėl pirmajai pažinčiai su Undinės Radzevičiūtės kūryba pasirinkau naujausią jos kūrinį ir nors kiek gąsdino apimtimi, būtent jis atrodė labiausiai mane galintis sugundyti. Ir sugundė.
Pasakoja rašytoja čia apie labai tolimus savo protėvius, gyvenusius ir veikusius Livonijoje po Žalgirio mūšio. Įpina daug Ordino ir apskritai katalikų bažnyčios papročių ir intrigų. Išties keistai įdomu buvo skaityti apie tą laikotarpį, tas vietas visai šalia, vadinamas kitais pavadinimais, bet pažįstamas ir tokias artimas. Kartais ir pasimiršta, kad Latvija ir Estija, nors ir seserys, didelį laiką gyveno visai kitokį gyvenimą, nei mes. Smagu buvo visas religines ir šiaip viduramžių nesąmones sekti su tuo subtiliu autorės sąmoju, vietomis ir atvirai tyčiojantis.
Iš pradžių išsigandau pasakojimo stiliaus - jau toks perdėm kapotas jis pasirodė. Aš esu prisiekusi ilgų sakinių, atskleidžiančių kuo rišlesnį pasakojimą, kur vieną mintis veja kitą ir pamačiusi visas tas trumpas pastraipas, trumpus sakinius, šokinėjimą, nors ir perprantamą, jau buvau pasiruošusi kančioms, bet tuomet visas tas labai įdomus ir įtraukiantis pasakojimas susižaidė su stiliumi ir tapo neatskiriama pasakojimo dalimi, kuri ir sustiprino visą tą juodą žaismą.
Toks išėjimas iš komforto zonos man buvo šitas romanas, bet rizika atsipirko su kaupu. Tikrai bandysiu Undinę Radzevičiūtę skaityti ir toliau ir išvis nežinau, kodėl taip ilgai sėdėjau po lapais.
0 Komentarai