Sunku skaityti laiku neperskaitytas knygas, kurios vis minimos ir vaizduojamos populiariojoje kultūroje, kurių įvairių interpretacijų galima pamatyti filmų ar serialų pavidalais. ‘Alisa stebuklų šalyje’ turbūt ryškiausias to pavyzdys. Skaitant natūraliai pynėsi kas girdėta, kas matyta ir ką dabar skaitau. Džiaugiuosi pagaliu susipažinusi su originalu, nors negaliu pasakyti, kad esu susižavėjusi.
Man šita knyga yra kaip dvi viename. Viena - pasakų knyga vaikams, kur vyksta neįtikėtini dalykai, veikia pagrinde magiški gyvūnėliai, į viską žvelgiama mažos mergaitės akimis. Tai kaip knygai vaikams ten nematyti jokio akivaizdaus moralo, nuotykiai irgi neatrodo tokie jau įdomūs. Na bet gal tiesiog man reikėjo ją skaityti kai pati buvau labiau vaikas?
Antroji knyga išlenda, jeigu pasineri į mėgstančių analizuoti tarpą ir imi matyti visose tose absurdiškose ir vaikiškose situacijose Viktorijos eros papročių, monarchijos apskritai pašiepimą, savu laiku turbūt reikalingą ir drąsų psichologinių ligų vaizdavimą. Visa tai įdomu ir jaudina, bet aš asmeniškai ne itin mėgstu knaisiotis po literatūrą per daug giliai, tai nesu tikra kaip labai man šita kūrinio pusė patinka.
0 Komentarai