Tarpukario Lietuva yra įdomi ir apie ją yra ką pasakoti. Aš vis puolu prie populiariosios publicistikos apie tą laikotarpį, bet vis tenka kažkiek nusivilti, nesužibėjo čia ir ’Apelsinų kontrabanda’.
Kaip pats autorius įspėja knygos pradžioje, jis į šią knygą sudėjo ne visai chronologiškas ir tvarkingas istorijas apie tarpukario Lietuvą - kalba apie nepriklausomybės kovose daug padėjusius vokiečių samdinius, egzotinių vaisių ir alkoholio kontrabandą bei gaminimą namie, įdomius ir keistus krizinio laikotarpio valdžios sprendimus bei karą su monopolijomis. Daugelis pasakojimų iš tiesų įdomūs, negirdėti ir tikiu tikrai labai sudomintų mokyklose besiskundžiančius kokia nuobodi yra Lietuvos istorija vaikus. Reikia išmokti vieną kartą kalbėti apie lietuvišką istoriją taip pat įdomiai kaip apie visuotinę!
Kad ir perspėjo autorius apie chaotiškumą šitos knygos, man jis nepatiko. Istorijos labai įdomios, bet kažkaip paskendo tame kalbėjime to paties per tą patį. Tiesiogine prasme - labai daug pasikartojimų, kitais žodžiais kas tris puslapius sakant tą patį, kai kur grynai pateikiant santrauką, kas buvo prieš tai ilgai išdėstyta. Jokios struktūros - nuo kokio nors taško galimos dvi pasakojimo linijos, tai apsiimama plėtoti vieną, tada pakartoti bendrą dalį ir tęsti antrą liniją. Tekstą papildo ne menkos ir puikios iliustracijos, bet tekstuose po jais šalia trumpo iliustracijos apibūdinimo ir šaltinio dar pateikiamas ir prieš tai buvęs ar dar būsiantis tekso fragmentas. Šitaip tą patį dalyką, nebūtinai esminį, tenka skaityti tris ar keturis kartus. Netiko man čia kažkaip ir vietomis įmetami carinės ar šiandieninės Lietuvos ilgesni fragmentai. Palyginimus suprantu, bet nei iš šio nei iš to imti kalbėti apie caro laikų lobių ieškojimą knygoje apie smetoninę Lietuvą man pasirodė nei šis nei tas.
Puiki idėja kalbėti apie to laikotarpio Lietuvą, įdomus turinys, tik pateikimas jo mane labai nuvylė. Nors ir prėskoka, ‘Nekuklioji Lietuva’ man patiko labiau būtent dėl kažkokios struktūros buvimo. Apskritai tai aš labai norėčiau, kad kas nors parašytų grožinį kūrinį, kurio veiksmas vyktų tarpukario Kaune, gal kažkaip veikėjus ir į kaimą lietuvišką galima būtų nusiųsti. Tokio tikslaus, bet gyvo pasakojimo, kaip lietuviai gyveno tuos porą bent jau sąlyginės ramybės dešimtmečių, kad ir, kaip pasirodė po šios knygos, visiškame chaose.
0 Komentarai