Paskutinį kartą Kafką skaičiau mokykloje. ‘Metamorfozė’ gero įspūdžio man nepaliko - nesu didelė perdėm didelio absurdo gerbėja, o visa tai analizuoti iki negalėjimo irgi jokio malonumo nesuteikė. Ilgą laiką man apskritai Kafka buvo keiksmažodis ir jo vengiau, bet bukinistuose atradusi ‘Ameriką’ pagalvojau, kad bus kažkas naujo ir nusprendžiau pabandyti pažiūrėti į šitą autorių iš kitos pusės.
Oi kaip aš klydau manydama, kad šita kūrinys, kurio siužeto bent jau vienu sakiniu neįvardinsi, bus kažkas kitokio nei ‘Metamorfozė’! Pastarasis bent jau buvo iš fantastikos srities ir visą absurdą tikrai lengviau buvo sekti, bet šita neva ‘American Dream’ satyra, kalba apie realų pasaulį, bet jis toks kreivas ten, kad jautiesi lyg girtas žiūrėdamas į tuos veidrodžius kur visaip vaizdą iškraipo.
Jaunas vokietis, ištremtas į Ameriką, bando rasti vietą po saulę ir jam nutinka visokie nesąmoningi, neįtikėtini dalykai, kuriais jeigu ir yra kažkas konkretaus pašiepiama, tai aš net mažiausios nuojautos neturiu, ką ir tuomet skaityti visus tuos bereikšmius, labai detalizuotus nuotykius tampa erzinančiai nuobodu.
Čia ir dedu neatšaukiamą tašką savo ir Kafkos santykių istorijoje. Too deep shit.
0 Komentarai