Antra Hakan Nesser knyga serijoje apie visai kietą inspektorių Van Vėtereną ‘Lūžio taškas’ paliko ne prastesnį įspūdį nei pirmoji.
Galbūt šį kartą ir neradau tiek daug tų išskirtinių ‘Sąmonės akies’ bruožų - daugumos fabulos atskleidimo dialogais, lengvo humoro - bet labai lengva atpažinti pabaigos paraleles, kai inspektorius staiga ima niekam nieko nesakęs pats tirti savąją versiją ir ji staiga paaiškėja, per daug jos neanalizuojant. Šį kartą šiaip jau gal po pusės knygos atspėjau, kas yra žudikas, bet pabaigoje labai smagu buvo viskam pasitvirtinus narplioti, kur buvo tos užuominos, kur knygos veikėjai rado užuominas. Visai įdomus šiaip sprendimas.
Įtraukė ir sudomino - surijau per dieną. Galbūt ir mažiau ten asmeninių santykių kažkiek galėjo būti, bet bendrai tai tikrai puikus detektyvas.
0 Komentarai