detektyvas ir visažinis pasakotojas

Neįprasta skaityti tokį lyg ir trilerį ar detektyvą, kuriame ir žudikai, ir motyvai, ir jų paieškos pabaiga yra aiški nuo pat pradžios. Bet Truman Capote šituo savo romanu ‘Šaltakraujiškai’ pasakoja ne tiek detektyvinę istoriją, apie tikrą, makabrišką nusikaltimą ir jo tyrimą, kiek nagrinėja nusikaltėlio psichologiją ir visa, kas atvedė prie tų beprasmiškų žudynių. O turint omenyje, kad jis pats bendravo su tais nusikaltėliais, duoda tiems nagrinėjimams kažkokio svorio. 

Labai tamsus romanas, kupinas kažkokio nesuvokiamo žiaurumo - be pagrindinės istorijos knygos pabaigoje pateikiamos dar kelios tokių pat beprasmiškų žudynių istorijos, susitikus žudikams mirtininkų kamerose. Daug ką ir sunku buvo skaityti.

Pasakojimo stilius labai įdomus. Man vietomis priminė klasikinę realizmo literatūrą, kur taip labai nuodugniai ir plačiai viskas pasakojama, įterpiami visokie kaimiečių pasisakymai ir mintijimai, taip pagyvinant tekstą, kartais pasitaikantys priėjimai prie kažkokio įvykio iš toliau, per pastatą, vietovę ar kokį įdomų faktą. Ir kažkaip tai tiko šiai istorijai. Ypatingai pirmoje dalyje, kur pasakojama apie paskutinę tos šeimos gyvenimo dieną, vis peršokant jau į ateitį, kur jau žinoma, kad jie nužudyti, o nusikaltėliai jau sugauti. Toks keistas visažinio pasakotojo egzempliorius, kai tas autorius realiai yra visažinis - ne dėl to, kad viską sugalvojo, bet dėl to, kad viską ištyrė. 

Sunku vienu prisėdimu daug šitos knygos perskaityti, nes slegia katastrofiškai, vietomis gal kiek pabodo ir nusikaltėlių klajonių vaizdai, bet knyga unikali, įtraukianti ir nešanti žinutę, ne gražiai suvyniotą ir pateiktą, bet susiraizgiusią visame tame keistame pasakojime.