Pirmieji du kartai su Isabel Allende buvo nuostabūs. ‘Dvasių namų’ jau ne itin pamenu, nors tikrai įspūdis paliko labai gerą, o mano asmeninė favoritė kol kas ‘Eva Luna’, kurią laikau nuostabiu magiškojo realizmo ir Allende kūrybos pavyzdžiu - puikiai išlaikyta linija tarp magijos ir realizmo, labai sodrus, neįtikėtinas, bet kartu ir tikėtinas siužetas. Vis laikiau save Allende gerbėja, bet kai geriau pagalvoji, kad iš dabar jau 5 skaitytų jos knygų patiko tik dvi, tai jau ir nebežinau.
‘Vidury žiemos’ plėtoja trijų visiškai nesusijusių žmonių, kurie atsitikimo dėka susitinka ir nusprendžia atsikratyti lavono, istoriją. Į šiandienos istoriją vis įsipaišo spalvingi tų trijų žmonių gyvenimai - žemiau skurdo ribos Gvatemaloje gyvenusios mergaitės po tragiško susitikimo su vietos gaujomis kelionė į valstijas, Čilės diktatūros įvedimą savo kailiu išgyvenusios merginos emigracija ir keistos meilės istorijos ir žydo pabėgėlio sūnaus, meilės nuginto į Braziliją, tragiška šeimos istorija. Visos jos spalvingos, labai dramatiškos, žiaurios ir tikrai Allende stiliaus. Ji sugeba tokias istorijas pasakoti, kur kai kurie dalykai sulėtinami, kai kurie kaip tik greitai pabėgami, bet visada viskas harmoninga ir puikiai atskleidžia sudėtingą žmogų likimą. Magiškojo realizmo aš ten šiaip jau neradau ir kiek pasigedau, bet ir be to istorijos prikaustančios.
Tai knygą būčiau gal net įsimylėjusi, jeigu ne dabarties istorija. Jau tokios nelogiškumo ir banalybių mišrainės tai iš Allende niekaip nebūčiau tikėjusis. Magiškasis realizmas tuo nuostabus, kad galima įpinti neįtikėtinų dalykų, nusižengti kažkiek normalaus pasaulio dėsniams, bet čia to nė su žiburiu nerasi. Galbūt įtakos turėjo tai, kad ta šiandienos istorija vyko ne kažkur toli, niekada nematytoje Pietų Amerikoje, o, kažkiek gal labiau pažįstamame, Niujorke, o ir visa istorija tokia kriminalinės kilmės, kuri turi savas taisykles ir logiką. Tai visame tame fone man veikėjų sprendimai pasirodė vaikiški, racionalizacijos kaip nevispročių, visas siužetas vienas didelis nesusipratimas. Visas skaitymo malonumas dingdavo pradėjus skyrelius apie šiandieną. Ir nebūna galų gale Niujorke taip šalta, kad užšaltų kontaktiniai lęšiai ir jaustųsi akyse kaip ledukai… vaikštau su jais prie -25 ir tikrai nieko panašaus nepatyriau, lyg tai išvis būtų įmanoma..
Man toks jausmas, kad Allende su tomis naujesnėmis knygomis kažkaip išsikvėpė ir daugiau rašo, kad rašyti, ne kad kažką papasakoti. Turbūt reikės antrą kartą griebti ‘Dvasių namus’, perskaityti visą trilogiją ir šiaip grįžti prie rašytojos senesnių darbų.
0 Komentarai