serialas ar literatūra

Nesu Lars Kepler gerbėja - pirmosios dvi knygos nepaliko didelio įspūdžio - buvo skaitomos, bet šiaip labiau mane erzino savo durnais sprendimais. Pastarųjų ir trečiojoje knygoje netrūko, bet įspūdis šiek tiek pagerėjo. 

Kas tikrai gerai ‘Ugnies liudininke’ buvo - tai įtampa. Na bent jau dviejuose pirmuose trečdaliuose knygos ji buvo tiršta, puikiai sukurta, nepaleido nuo pirmų puslapių, norėjosi tik versti ir versti kol sužinosi tai vieną dalyką, tai kitą. Gal kiek pigus būdas pasirodė dalį tos įtampos kurti tuo, kad pagrindiniam veikėjui Jonui visokie vidaus tyrimai ir durni kolegos trukdė tirti bylą. Įgrisusi šita fabula jau ir man taip gera būna skaityti tokį švarų tyrimą, kur byla, o ne policininkų vidaus nesutarimai, groja pirmu smuiku. 

Kaip autoriai mėgsta, kūrinio centre tikrai žiaurūs nusikaltimai - mirtinai uždaužyta paauglė ir seselė, viskas vyksta probleminių mergaičių prieglaudoje, o įtariamoji nuvažiuoja su mažu vaiku. Tyrimas šiaip varomas visokiomis nuojautomis ir spėjimais, nors Jonas visa tai ir ištiria vėliau atidžiai. Visa vaiduoklių ir aiškiaregysčių linija tikrai ne man, nors ir išsirutuliojo neblogai - pritempta, bet neblogai. Kur kas labiau mane iš vėžių išmuša kritimas į lovą kitą dieną po šiurpių įvykių, kaip žmonos mirtis šį kartą, ar vaiko pagrobimas pirmoje serijos knygoje. Žudiką atspėjau gana anksti, dar prieš jam pasidarant visiškai akivaizdžiu ir stipriai prieš atskleidžiant tiesiai šviesiai, tai galiausiai gal kiek nuvylė intriga. O ir šiaip klišių būta daugiau nei norėtųsi. 

Nežinau, kodėl Lars Kelper reikia visokių visiškai nesusijusių bylų įmesti į knygą, o šį kartą tai priminė serialų triuką, tiesiai šviesiai sezono pabaigoje numesti kokią bombą, kuri aiškiai nurodo kito sezono kryptį. Nepatinka man tokia sintetika knygose ir iš tiesų nežinau ar pasiryšiu bristi į dar vieną bent jau iš pažiūros didžiulės apimties šių autorių detektyvą.