Jau kuris laikas apie Stepfan Ahnhem kaip apie nerealų trileristą gali paskaityti, rodos, ant kiekvieno kampo. Vis traukė, traukė, pažiūrėti, kas ten tokio ypatingo, bet ir taip pilni sąrašai buvo neskaitytų to žanro knygų, tai tik dabar išėjus jau antrajai knygai ir kilus antrai susižavėjimo bangai, prisiruošiau. Na ir galiu pasakyti, kad po tokių liaupsių tikėjausi oi kaip daugiau.
Detektyvinei istorijai nelabai ką prikiši - viskas apgalvota, puikiai susukta, yra motyvai, išprotėjęs nusikaltėlis, marios simbolinių nužudymų ir aiški tyrimo gija. Tikimasi LABAI atidaus skaitymo, norint pajusti tą caktelėjimą paaiškėjus nusikaltėliui. Viskas, ko reikia geram detektyvui. Įtampa irgi yra, ji tiršta ir jaudinanti, bet klišės… Nežinau, pusė dalykų, kurie sukūrė šios knygos įtampą, atrodė kažkur girdėti ir matyti tūkstantį kartų, nė kiek originalumo neradau.
Apskritai tai pusę laiko jaučiau kažkokius flashbackus į Stieg Larson trilogiją. Tie iki smulkmenų pasakojami žiaurumai, tiek su vaikais, tiek suaugusiais, nenumaldomas tiesos poreikis - nesakau, kad tai kažkas ypatingo, akivaizdžiai apskritai galimo kopijuoti, tiesiog pajutau bandymą apeliuoti į tą pačią vietą ir palyginus su Millennium trilogija, ‘Beveidės aukos’ lieka dideliame šešėlyje. Daugelis tų žiaurių ir pošlykščių vietų man iškrito iš bendro vaizdo ir jaučiausi, lyg bandoma papirkti pigiais triukais.
Pradedu pastebėti, kad mane retai pribloškia trileriai, kur nuo knygos pradžios ar vidurio įmetama nusikaltėlio pozicija - ar tai būtų nuoseklus minčių dėstymas, ar šiaip erzinimui įmestas koks buities epizodas - suardo visą tą ribą tarp tyrimo ir skaitytojo, širma tarsi praskleidžiama gerokai per anksti. Konservatyvus gal požiūris toks į detektyvus, bet tiesiog sunkiau yra nustebinti, kai nebelieka didelės paslapties, nes vardas nebūtinai yra tas ieškojimo variklis, ypač kai tas vardas yra tiesiog kažkada kartą paminėtas vienas iš daugelio. O šį kartą veikėjų buvo daug ir daug visiškai nereikalingų ir iš romano ritmo išmušančių atsibundančių aukų skyrelių ir kitokių pašalinių dalykų, kurie mano akyse daugiau atėmė nei davė.
Man pasirodė gana eilinis trileris, su puikia istorija, bet nesugebėjęs manęs nustebinti. Nesusidraugavau ir su pačiu Fabianu Risku - kažkiek butaforinis ir medinis pasirodė, bet tikiuosi, kad antroje knygoje pasitaisys.
0 Komentarai