Su Hugh Howey, kaip ir dauguma, susipažinau per Šachtos trilogiją, kuri nors ir prasidėjo griausmingai, su gaiviu socialiniu komentaru, išsikvėpė kaip trilogija, pati pasimetusi, ką norėjo papasakoti. Šį kartą ėmiausi ‘Smėlio’, kuris bent kol kas yra stand-alone ir man pasirodė labiau išbaigtas, koncentruotas, nors galbūt ne toks paveikus kaip ‘Šachta’.
Ką Hugh Howey tikrai moka, tai kurti distopinius pasaulius, su savais dėsniais ir pasaulio suvokimu - imti ir įmesti skaitytoją tiesiai į kažkokį keistą pasaulį, kuris atsirado nežinia kaip, yra nežinia kur, bet yra keista sistema, vyksta keisti dalykai, ir tu turi pabandyti išsinarplioti kas ir kaip. Tai šį kartą tas pasaulis sukurtas puikiai - smėlio pasaulis, kuriame yra smėlio narai, traukiantys iš po jo visokiausius lobius ir ieškantys užverstų naujų pasaulių, mokiniai kibirais nešantys smėlį nuo vandens siurblių, yra smėlio laivai ir jų prieplaukos, yra kažkokia Niekieno žemė, iš kurios niekas negrįžta, yra nuolat vykstančios statybos ant kitų namų, kai ankstesnieji jau baigia palįsti po smėliu. Tas smėlio pasaulis logiškas, viskas labai paprastai išplaukia iš to vieno paprasto gaivalo - smėlio ir ką jis gali. Už tuos pasaulius autoriui ploju atsistojus.
Istorija pasakojama iš kelių vienos išsibarsčiusios šeimos narių perspektyvos, o pirma knygos dalis primena ‘Šachtos’ pirmą istorija, kuri rodosi supažindina su veikėjų vien tam, kad jis kažką užsuktų, bet daugiau niekada jo nepamatytume. Bet ne, šį knyga nors ir pasakojama iš karto keliomis, rodos, visai nesusijusiomis linijomis, yra labai nuosekli. Ji šiaip yra geras trileris, nes veiksmo visokio ir neaiškumų nors vežimu vežk, linijos skirstosi ir jungiasi, noras sužinoti yra didžiulis. Ta distopinio trilerio knygos pusė labai stipri, nes yra integrali ir kartu įtraukianti. Tačiau socialinis komentaras nepasirodė labai stiprus, tas smėlio pasaulis mažai man ką sukrečiančio ar bent įdomaus pasakoja apie žmogų ir pasaulį. Neradau jokio perspėjimo, jokio moralo, be ir taip akivaizdaus šeimos, ištikimybės ir žmogiškumo aukštinimo. Tai, žinoma, visai nėra blogai, tiesiog iš autoriaus to komentaro kaip ir tikėjausi, tai dėl to pasigedau.
Visą antrą knygos pusę, kai viskas pradėjo jungtis ir aiškėti, bet nepakankamai greitai, kad viską išaiškintų prieš pasibaigiant puslapiams, neapleido jausmas, kad tai visgi yra įžanga į seriją, bet pabaiga lygtai ir padėjo kažkokį tašką, ne galutinį tašką, bet tokį, kad galėtum pasitenkinti pabaiga su daug klaustukų, bet kartu ir parodo, kad knygos veiksmas KAŽKUR atvedė. Man norėtųsi tęsinio, nes tas pasaulis dar spėju turi ką įdomaus parodyti, bet aišku, gal kaip ir ‘Šachtos’ atveju, geriau viena gera, nei trys pusėtinos. O ‘Smėlis’ savaime yra geras ir išbaigtas distopinis trileris.
0 Komentarai