Kur buvus, kur nebuvus, štai ir aš pagaliau su Steinbeck’u susipažinau! Daug apie jį girdėti, štai ir Jotema su savo klasikos leidimais jį prisiminė, tai ėmiausi ir aš ‘Mūsų nerimo žiemos’, taip simboliškai gautos Kalėdoms. Įsiminė ir sujaukė mintis, nors iki galo ir neprisijaukinau.
Kaip ir priklauso klasikui, Steinbeck’as labai aiškų moralą skleidžia, pasakodamas apie neturtingą, bet sąžiningą pardavėją, kuris nusprendžia praturtėti ne visai moraliai priimtinais būdais. Kaip man patinka, moralas nėra dėstomas pažodžiui, bet puikiai atsiskleidžia per pokalbius ir veiksmus. Tiesa, mano skoniui per daug šiek tiek misliavojimo apie tai buvo ir tikrai mažai, kas iš tiesų vyko, nes daugiau viskas pasakojama nutylėjimais ir numanymais. Visgi istorija gerai sumanyta ir puikiai atskleidžia numanytą žinutę.
Protarpiais buvo sunkoka skaityti, nelabai supratau kam reikėjo pozicijų kaitaliojimų, kodėl nebuvo galima viską papasakoti iš pirmo asmens. Pabaiga sukėlė nemažai klausimų, kas visai nėra blogai, gal kaip tik atvirkščiai, nes po visko šokau internete ieškoti, kaip kiti tą pabaigą suprato. Bet kokiu atveju tokios pabaigos su kabliuku - pačios geriausios.
Nors neišvertė šis romanas iš kojų, su autoriumi manau tikrai užsikabinau, nes gaivių vėjų visgi yra jo kūrinyje - tie visi nutylėjimai ir numanymai, gal ir ne visai mane prisijaukino šį kartą, bet tikrai sudomino.
0 Komentarai