‘Slaptą istoriją’ jau seniai buvau nusižiūrėjusi, kažkuo ji mane patraukė ir tik vėliau, vis atidėliodama, suvokiau, kad ji visai ne užmiršta knygutė, o gerai žinomas ir mėgstamas romanas, taigi buvau nusiteikusi tikrai jį pamėgti. Po pirmų kelių skyrių ir buvau susižavėjusi, nes labai patiko pasakotojo balsas ir tempas, suintrigavo ir jo žvilgsnis į ateitį, pateikiant visos istorijos ašį - draugo nužudymą, o tuomet pasakojant nuo pačių pradžių.
Užmanymas puikus ir protarpiais net buvo žvėriškai įdomu, ar net pagalvodavau, kad velnias, kaip gerai, bet bendrai paėmus man knyga neišlaikė tos linijos, kurią užbrėžė itin dramatiška pradžia su visais tais žvilgsniais į ateitį. O ir tempas, toks gana greitas ir dinamiškas pradžioje, kuris tiko prie šito tolimos praeities atpasakojimo, gana greitai tapo ilgu ir neretai nuobodžiu nereikšmingų pokalbių ir įvykių atpasakojimu. Nepadėjo ir tai, kad knygos kulminacija įvyksta arčiau knygos pradžios nei pabaigos ir tris iš penkių šimtų puslapių vyksta tokia lyg ir atomazga, kuri turbūt turi būti visos knygos esmė, bet iškankina nerealiai ir pasirodo labiau beprasmiškas kalbėjimas apie nieką, negu kažkur vedantis moralas. ‘Nusikaltime ir bausmėje’ nužudymas įvyksta daug ankščiau, bet Dostojevskis sugebėjo visą tą ‘po to’ aprašyti prasmingai ir įtraukiantčiai, nors jo mažažodžiavimu irgi negali apkaltinti. Neradau aš ‘Slaptoje istorijoje’ nei atgailos, nei kažkokių kitų stipresnių jausmų, o ir įdomumas, kurio tikrai buvo, kažkur išsivadėjo, todėl bendrai likau visai nusivylusi.
Aš suprantu, kad turbūt ten labiau pasigilinus gali atrasti įdomesnių kampų ir paskaičiusi teigiamus atsiliepimus negaliu su jais nesutikti, bet man pritrūko stiprumo arba jis tiesiog paskendo visame jovale. Galbūt man sunku žiūrėti į viską rimtai, nes visiškai negaliu suprasti graikų ar romėnų filosofų garbinimo ir jų minčių klausymosi. Viena yra matematika, bet man visiškai nesuvokiama kaip Aristotelį galima rimtai nagrinėti žinant jo požiūrį į moteris, kaip galima rimtai žiūrėti į vienas žmogaus mintis, kai visiškai atmeti kitas, ypač kai tai liečia temas, kurių nepatikrinsi, nepamatuosi ir viskas remiama spėlionėmis. ‘Slapta istorija’ dalinai apie tai ir kalba - graikų ir mūsų pasaulių visišką nesuderinamumą, bet mano skeptiškumas visoms istorijos šaknims neleido rimtai žiūrėti į tai, kas vyksta ir galbūt tas nusistatymas neleido pamatyti kažko giliau.
Neleido pražiūrėti pro žiauriai užknisančius pagrindinius veikėjus, pro labai banguojantį pasakojimą, kuris turi tikrai gerų ir kabinančių momentų, bet nesugeba lygiai taip pat įdomiai pasakoti apie tai, kas vyksta nuo vieno iki kito sukrėtimo. Pralinksmino pasakojimas apie uždaro koledžo masines psichozes, į pabaigą suaktyvėjanti paranoja irgi paleido įdomesnių jausmų ir maniau, kad jau išgelbės visą pasakojimą, bet niekur bent jau mano akyse nenuvedė.
0 Komentarai