Kažkaip neplanuotai perskaičiusi Davidonytės ir Pancerovo ‘Kabinetą 339’ jaučiuosi kaip po Tapino ‘Prezidento’ - džiaugiuosi knygos ir pačios idėjos atsiradimu, sveikinu misiją, bet negaliu pasakyti, kad vienu ar kitu atveju likau patenkinta turiniu.
Nemaža dalis šios knygos tikrai įdomi, įtraukianti, o kartu iki negalėjimo pikdanti tuo, kas vyksta, gal net sakyčiau labiau varanti į neviltį, nes jautiesi toks bejėgis kažką pakeisti. Visgi man pritrūko aštrumo, publicistinio grakštumo, akcentų - kokią žinutę autoriai norėjo perduoti šiuo tekstu. ‘Orlen Lietuva’ ir visa bendra schema išlindo lyg iš niekur - pakeliui buvo daug visokių šalutinių tyrimėlių, bet pagrindinis knygos arkliukas buvo tiesiog atskleistas. Pats visų tų faktų, pateiktų pabaigoje, aiškinimasis liko už kadro, kai lyg ši knyga kaip tik turėjo visus užkulisius parodyti.
Aš ir šiaip skaitydama lietuvių autorius dažnai jaučiu tą tokį nesmagumą kaip į lietuvių kino aktorius žiūrėdama - jaučiasi kažkoks mėgdžiojimas ir sudramatinimas, o nepadeda ir tas vaikiškas Pancerovo stilius, kurį pastebėjau ‘Kiborgų žemėje’ ir kurį jis panašu nusinešė ir į šį projektą - daug niekam nereikalingų buitiškų momentų, tiesmuki jausmų aprašymai, staiga ateinančios žinutės lyg jos galėtų ateiti kitaip ir neaišku kam minimi prekybcentriai bei juose esančios kavinės.
Už misiją, spaudžiu abiem rankas, tikiuosi, kad užvedė naują tokių knygų madą ir jos bus rašomos, tik, žinoma, kokybiškos. Su turiniu ir stilistika yra kur pasitempti, bet kaip debiutas - liuks.
0 Komentarai