Man atrodo, kad skaityto leidimo anotacija visiškai nusišneka sakydama, kad tai knyga ne apie karą, bet žmones joje. Kaip dar kitaip galima kalbėti apie karą, jeigu ne apie žmones jame? O šis romanas nuostabiai atskleidžia karą ir ką jis padaro žmonėms.
Knygoje plėtojamas dviejų visiškai nesusijusių žmonių gyvenimas - vokiečių našlaičio beprotiškai besidominčio technika ir aklos prancūzės mergaitės, mėgstančios gamtą ir Žiuli Verną. Visą laiką jauti, kad jų susitikimas įvyks, bet beveik visą knygą seki jų visiškai skirtingus gyvenimus ir jie patys savaime labai įdomūs. Autorius pasirinko pasakoti apie vienus silpniausių to karo akiavizdoje - vargšą našlaitį ir neįgalią mergaitę, ir šitaip sukūrė tikrai įtaigų ir kartais klaikiai prislegiantį pasakojimą apie pasakojamo laikotarpio neteisybę ir baisumus.
Daug šioje knygoje ir šviesių momentų, kurie sužiba visame slogume. Yra ir dėl visko kaltas stebuklingas, klaikiai brangus deimantas, apie kurį iš esmės ir sukasi visas veiksmas. Šitoks sprendimas, nors kartais ir buvo perspaustas, suteikė šiam pasakojimui kažkokio smagesnio nuotykio, lyg iš Mari Loros knygos, skonį. O ir šiaip šis romanas turi kažkokį polinkį į ‘young adult’ - romano centre vaikai, nors tikrai žiaurių momentų netrūksta, viskas perspelkta melancholija, lašeliu pasakos, sukurtas barjeras leidžia kiek atsitraukti.
Galbūt istorinio tikslumo kažkur ir pritrūko, galbūt knyga nebuvo stipriai įtraukianti, bet gražiai parašyta ir ne tik apie karą, bet ir staigaus apakimo vaikystėje dramą, pasiaukojantį tėvą tos dramos akivaizdoje, sudėtingus brolio ir sesers santykius, melą ir teisybę, mirtį ir gyvenimą.
0 Komentarai