Visiškai nesuprantu Ricoli ir Ailz serijos populiarumo. Vienintelė iš trijų skaitytų turėjusi bent kažkokį normalesnį tyrimą buvo ‘Chirurgas’, nors irgi ne šedevras, o toliau jau ir eiliniai romantiniai trileriai, kur visai ne kažkoks tyrimas ir ne nusikaltimai yra pirmame plane.
Prieš romantinius trilerius nieko neturiu. Bet jų centre pagrįstai paprastai būna paprasti žmonės su paslaptimis, o ne policininkė ir teismo medicinos ekspertė, atliekančios savo tiesiogines pareigas, nes iš tokios fabulos tikiesi normalaus tyrimo, su apsilankymais pas artimuosius, klausimais apie auką, apklausomis, galimais įtariamaisiais, o vietoj to gauni šlapinimąsi ant lazdelės, eglučių puošimus su buvusiais vyrais ir mintijimus ar kiti užuodžia ant jos seksą kas penkis puslapius.
Nusidėjėlėje’ be kita ko yra ir prastas romantinis trileris. Romantinė linijos, kurių prie pilnos laimės yra net dvi, yra tragiškai neįdomios, atskleidžiamos kilometriniais iš tuščio į kiaurą pilstančiais mediniais dialogais, galiausiai darėsi taip sunku juos tverti, kad ėmiau permetinėti akim tik, tai pravertus puslapį, pokalbį randi vis dar užstrigusį tame pačiame taške. Į Ailz santykius visiškai neįmanoma rimtai žiūrėti, nes jie išvis atsiranda lygioje vietoje, nėra jokios emocinės investicijos į juos, o dar jos vidiniai dialogai..
Nei tyrimo, nei normalios romantikos, kurių knygoje 50/50, ko tikrai neturėtų būti normaliame detektyviniame trileryje. Mediniai veikėjų portretai, kurie labai kraštutiniai, kol nereikia to kiek pakeisti pasakojimo reikmėms, o tada iš jų išvis lieka bala. Man Tess Gerritsen medicininių stand-alone trilerių serija daug labiau patiko, nes ten ir siužetas normalus ir daug originalesnis, ir veikėjai toks jausmas geriau išplėtoti. Nusivyliau šia rašytoja ir abejoju ar verta tęsti skaityti seriją apie asmeninius veikėjų, kurių negali pakęsti, santykius.
0 Komentarai