Vis skundžiausi, kad Nesbo knygose nėra trupiniais pažymėto kelio, kad nėra jokių galimybių spėlioti, kas ir kaip, nes jokių užuominų tiesiog nėra, tai atsiimu tuos žodžius, nes geriau jau taip, negu toks nuspėjamas šaršalas, kaip ‘Sniego Senyje’.
Nesbo pradeda kartotis ir taip stipriai, kad jo siužetai tampa kaip vienas, nebereikia jokių užuominų, nes dar prieš atsirandant joms ar tikram tyrimui, jau numačiau, kas bus žudikas ir kas dar bus įsivėlęs. Jau tokie pigūs triukai naudojami, o dar pridėjus Nesbo nesikeičiančią schemą, kur mažiausiai tris kartus paaiškėja tikrasis nusikaltėlis ir paaiškėja, kad tai ne tas, nors ir taip AIŠKU, kad ne tas, nes dar du trečdaliai knygos likę… Detektyvas nebūtų detektyvas, jeigu nebūtų klaidinančių pėdsakų ir įtariamųjų, bet nu tik Nesbo sugeba kiekvieną tokį nuklydimą padaryti TUO TIKRUOJU, padaryti spaudos konferenciją, nuvaryti atšvęsti į barą ir kitą minutę persigalvoti. Ir taip ištisai.
Dar atsibodo tai, kad visos bylos būna asmeniškai kaip nors susijusios su Hariu. Žinoma, tai sukuria didesnį emocinį įsitraukimą, bet man atrodo čia ir pirmas ženklas, kad istorija nėra stipri - jeigu autoriui reikia griebtis tu pigių triukų, o ne stebinti nusikaltimais, tyrimu ir detalėmis. Norėtųsi, kad bent kartais nusikaltėliai nebandytų nužudyti Hario, jo draugų, artimųjų, jo paties pakišti ar dar kaip kitaip įtraukti į veiksmą. ‘Gelbėtojas’ buvo iš šitos kategorijos ir jis man labiausiai patiko po pačių pirmųjų knygų turbūt kaip tik dėl to. O ‘Sniego senis’ nuvylė ir stipriai.
0 Komentarai