Po ‘Mūsų nerimo žiemos’ skundžiausi šiek tiek, kad daug visokio misliavojimo buvo ir mažai kas vyko, tai apsakymas ‘Apie peles ir žmones’ rodos ir pačiam autoriui labiau pritinka, nes trumpai ir koncentruotai jam puikiai pavyko daug pasakyti. Ir nors pati nesu didelė trumposios prozos mėgėja, turiu pripažinti, kad šis autorius net ir mane spėjo užkabinti ir paveikti tuo trumpu tekstu.
Akivaizdaus moralo kaip ‘Mūsų nerimo žiemoje’ čia jau neradau ir nors tekstas labai paprastas, jis iš tiesų apie sudėtingus dalykus ir turbūt kiekvienas gali rasti naujų kampų toje istorijoje apie intelektinių sutrikimų turintį beveik antgamtiškai stiprų vaikiną, juo besirūpinantį kitą - labai šaunų ir apsukrų vaikiną, jų trumpą gyvenimo epizodą dirbant vienoje Kalifornijos rančoje ir dideles ateities svajones.
Autoriui iš tiesų pavyko daug pasakyti šiuo trumpu tekstu ir vietomis stipriai nuliūdinti, bet ne viskas jame pasiekė mane taip, kaip norėtųsi. Visgi kaip visada su trumpąja proza man turbūt pritrūko laiko iki galo susigyventi su veikėjais ir jų situacija ir tikriausiai ne visus kampus, kuriuos atskleisti norėjo autorius, aš pagavau.
0 Komentarai