Žinant mano meilę maginei fantastikai, pati nežinau, kaip nutiko, kad ‘Raganius’ buvo taip ilgai atidėliotas, bet skaitydama džiaugiausi, kad taip įvyko, nes jaučiau, kad šiandien galėjau stipriau pajusti tos serijos magiją, nei būčiau galėjusi dešimtmetį atgal. O magijos, tiek puslapiuose, tiek skleidžiamos pačiu tekstu - daug ir ji tiek užburia, tiek gniuždo.
Dar prieš pradėdama nusprendžiau rašyti vieną apžvalgą visai serijai, nes vertinti dalykus iš dalies ir nežinant pabaigos, man ne prie širdies, o ir ypatingai sunku tai būtų daryti šį kartą, nes romanai neturi kažkokios aiškios pradžios, pabaigos ar skirtingų fabulų, tai labiau vientisas tekstas, suskirstytas tomais, nei serijos dalys. Kita vertus, tas tekstas labai dinamiškas - autorius mėgsta keisti veikėjų pozicijas, iš klasikos pasiskolinta technika žiūrėti į veikėjus iš šono epizodinių veikėjų akimis, šokinėti laike, net keisti pasakojimo būdą. Kaip, pavyzdžiui, įterpiant vieno iš veikėjų ale istorinio veikalo ištrauką ar taikant holivudinį pasakojimą pasakojime, mainant pasakotoją ir taip leidžiant stebėti įvykį iš kelių perspektyvų iškart. Labiausiai tas mandravojimas su pasakojimo stiliumi justi ‘Kregždės bokšte’, mat knyga prasideda gana dideliu laiko šuoliu nuo paskutiniosios knygos, papasakojama apie vieną įvykį ir tuomet visą romaną vyksta iš esmės to dingusio laiko atpasakojimas. Autorius puikiai moka valdyti tokį chaotišką pasakojimą ir kažkaip leidžia jame nepasiklysti, bet man to chaotiškumo protarpiais pasidarydavo kiek per daug.
O štai opusis klausimas - ‘Raganius’ ar ‘Žiedų valdovas’ - man atrodo juokingas. Nors ir vadinamas Andrzej Sapkowski bent Lietuvoje Tolkieno mokiniu, nors ir epinės maginės fantastikos abiejų jų serijos, nors ir turi sukurtas elfų kalbas, man jos - labai skirtingos ir abi savaip nuostabios. Gėrio ir blogio kova ‘Raganiuje’ nėra supaprastinta iki juoda vs balta lygio, ji daugiasluoksnė, yra daug pilkos, juoda ir balta yra linkusios mainytis ir maišytis, daug moralinės dilemos kiekviename žingsnyje, kurios sprendimas niekada nebūna iki galo aiškus. Įpinta daug politikos su ryškiomis aliuzijomis į realybę. Tiesa, ta politinė dalis vietomis buvo itin sunkiai sekama dėl daugybės karalysčių, jų karalių ir pavaldinių vardų, kuriuose lengva paklysti. Tiek siužetas, tiek pasakojimas - žemiški, paprasti, dažnai juntamas tas toks mums pažįstamas mužikiškumas, nesibaidoma tiek nešvankybių, tiek kūniškumo gerąja prasme. Buvau didžiai priblokšta atradusi, kad serija prasideda sekso scena ir dar ne pačia konvencionaliausia. Nuostabūs dialogai (su nuostabiu vertimu!), ironija ir subtilus, kokybiškas humoras - pirmose knygose itin, vėliau labiau epizodinis, bet vis tiek puikus - burtininkų puota man visiškai nunešė protą, bet gal čia mano fetišas. Galima susidaryti įspūdį, kad vardinu kuo ‘Raganius’ yra geresnis už ‘Žiedų valdovą’, bet tai netiesa. Vardinu, kodėl man ši serija patiko, pabrėždama, kaip labai skiriasi ji nuo savo neva vyresniosios sesers, bet kalbėdama apie ‘Žiedų valdovą’ viso ką pabrėžiau priešybes galėčiau įvardinti pliusais. Nes tai labai skirtingos knygos, galinčios sudominti labai skirtingus skonius turinčius žmones - nesvarbu, kad žanras tas pats ar temos panašios.
Nors jau minėjau, kad romanai pasakoja vieną praktiškai niekaip nedalomą istoriją, pirmus du apsakymų rinkinius reiktų išskirti. Juose Andrzej Sapkowski perdirba žinomas pasakas - ‘Gražuolė ir pabaisa’, ‘Snieguolė ir septyni nykštukai’, ‘Ledo karalienė’ ir daug kitų, ne visas nuorodas aš gebėjau pagauti, o ir ne svarbiausia tai dalykas, nors atpažinti detales buvo smagu. Gražiai prie to principo autorius grįžta ir užbaigdamas seriją. ’Paskutinis noras’ apskritai yra toks deimančiukas serijoje. Istorijos, nors ir atskiros, bet kartu ir surištos, labai aiškios fabulos, turi labai ryškų moralą, žaismingos ir pagardintos tuo nuostabiu humoru. Puikiai supažindina su Geraltu, ką pagrindinės istorijos eigoje būtų labai sunku padaryti. O štai ‘Likimo kalavijuje’ istorijų karkasas jau ėmė erzinti, nes nors ir istorijos neva atskiros, nebėra tos aiškios pradžios ir pabaigos, jos gana chronologiškos, tai nebeaišku, kodėl negalima tiesiog pasakojimo tęsti (juolab kai ir romanuose autorius nevengia pašokinėti tai ten, tai šen), daug pilstymo iš tuščio į kiaurą dialoguose su Jenefer, kurie neblogai varė į neviltį ir nesu tikra, ar blogą tos knygos sudarytą įspūdį apie ją sugebėjo išsklaidyti vėlesni jos nuotykiai. O paskutinė istorija, kuri buvo labiau jau romanų prologas, nei tikra istorija, absoliučiai sumaišė protą ir skaičiau ją porą kart, kad iki galo suprasčiau, kas ten buvo haliucinacija, o kas prisiminimai.
Romanuose plėtojama istorija - itin tamsi, vietomis klaikiai, tas tamsumas toks lendantis į kaulus ir nemenkai gniuždantis - vietomis net sunku būdavo grįžti prie pasakojimo, nes natūraliai bijai to, kas laukia už kampo. Kita vertus - epinė istorija apie galią ir nenutrūkstamą herojišką kovą, papildytą įstabiais kovos kalavijais ir magiškomis liepsnomis momentais, apie mitus ir legendas, apie laiką, meilę ir likimą virš to visko. Netrūksta netikėtų siužeto posūkių, neįmanomų sutapimų ir nenumaldomo sirgimo už mylimus veikėjus. Tiesa, po šitiekos kalbų apie likimą, pranašystes ir asmeninio veikėjų augimo, tikėjausi efektingesnės pabaigos, nes penkis romanus trukęs karas baigėsi kažkaip antiklimaksiškai, o ir kitos siužetinės linijos atvedė, rodos, niekur. O gal toks ir buvo užmanymas. Kelionė bet kokiu atveju buvo nuostabi, su veikėjais užmezgiau rimtą draugystę, renkuosi viltingai interpretuoti pabaigą ir lauksiu lietuviškai, tikiuosi, išeisiančių priedų, kad su tais draugais dar kartą pasimatyt.
0 Komentarai