Pirmą skaitymo savaitę ūžiau galvą visiems, kas netingėjo klausytis visokiais ‘Sapiens’ faktais fakteliais ir samprotavimais. Pirmoji knygos dalis apie tai, kaip Sapiens užkariavo pasaulį ir kodėl jiems tai pavyko - itin sudomino. Pabrėžtinas žmogaus pastatymas į vieną gretą su kitais gyvūnais nešokiravo, nes apie tai daug girdėjau per evoliucinės psichologijos paskaitas, bet skirtingai nei ten, šioje knygoje beveik iš karto pradedama aiškinti ir kuo Sapiens skyrėsi nuo kitų gyvūnų ar žmonių rūšių.
Iš esmės ‘Sapiens’ - istorijos knyga. Ji iš tiesų, kaip ir teigia paantraštė, pasakoja žmonijos istoriją, bet daro tai ne įprastu istorijos vadovėlio stiliumi, kur chronologiškai einama nuo civilizacijos prie civilizacijos, nuo vieno laikotarpio iki kito ar nuo vieno didesnio įvykio iki kito, žinoma, pateikiant kažkokias priežastis ar pasekmes, bet daugiau koncentruojantis į kas, kada ir po ko. Yuval Noah Harari štai koncentruojasi į kelis kertinius žmonijos istorijos posūkius ir taip pat gilinasi į kodėl ir kas iš to, tačiau nors iš pradžių galbūt tai ir primena chronologišką pasakojimą, autorius labiau kalba globaliai, apibendrindamas, dėdamas akcentus ir pabrėždamas bendras tendencijas, kuriose visos civilizacijos, karalystės, imperijos, karai ir atradimai tampa didesnio paveikslo dalimi, nors ir skirtingos niuansais, tampa vienodomis savo pagrindais, veikiančios pagal tas pačias taisykles. Nesuprantu skaitytojų, pasigedusių šioje knygoje chronologijos, nes būtent jos nebuvimas man ir yra didžiausias knygos pliusas.
Apibendrinimais knyga verčia į daugelį priimtinų tiesų pažvelgti nauju kampu, toje naujoje šviesoje įvertinti šiandieną ir daryti atitinkamus sprendimus. Galima kaltinti autorių imperializmu ir kitais baubais, bet man rodos prie to veda vien baimė ir trumparegiškumas. Nemanau, kad reikia sutikti su visomis knygos išvadomis ar tikėti šimtaprocentine pirmos knygos pusės spėliojimų ir samprotavimų tiesa, kad galėtum įvertinti autoriaus norą priversti į istoriją ir žmogų pažiūrėti kitaip - ne vien burbėti ant praeities, šlykštėtis ir baisėtis ar didžiuotis neaišku kur vedančiais laimėjimais, bet ir pabandyti suprasti bei blaiviai įvertinti. Praverstų šią knygą paskaityti visiems tiems verčiantiems šiandien Kolumbo paminklus ir draudžiantiems transliuoti ‘Vėjo nublokšti’.
0 Komentarai