Peržiūrėjus kitų skaitytojų atsiliepimus matyti, kad arba trileris ‘Aš esu Piligrimas’ nunešė stogą ir be proto patiko, arba baisiai nuvylė ar net nebuvo perskaityta iki galo. Aš pabūsiu tos nepopuliarios nuomonės - per viduriuką. Neblogas siužetas, įdomūs kampai, bet perdėm ištęsta ir keistai papasakota.
Šios knygos - tiek angliška, tiek lietuviška - anotacija yra iš esmės sąrašas groteskiškų žmogžudysčių, kurias kažkas sieja ir Piligrimas turi tą sąsają surasti, kad išgelbėtų žmoniją. Tai man ji pasirodė žiauriai klaidinanti - tos visos mirtys ten buvo ir jos buvo susijusios, bet nesakyčiau, kad kažkas ieškojo jungčių tarp jų, greičiau jos tiesiog įvyko ir išlįsdavo iš maišo arba ne. Iš tikrųjų tai knyga sukasi apie super-ultra-slaptą agentą, kuris iškviečiamas iš itin ankstyvos pensijos gaudyti teroristo bandančio numarinti JAV ir kai kuriuos momentus iš jo trumpos karjeros geriau-ir-slapčiau-už-CŽV organizacijoje.
Mane žavi įdomiai aprašinėjamas minties kelias ir šį karto to taip pat buvo - iš pačių mažiausių užuominų Piligrimas sugeba surasti teisingas tolesnes užuominas ir prieiti teisingų išvadų. Priminė kažkiek trečiosios ‘1Q84’ dalies minties tėkmę, nors ir daug paprastesnę. Toks mintinis vėlgi detektyvas gavosi, nes nei įtariamųjų, nei apklausų, nei įkalčių praktiškai niekur nebuvo. Kaip ir priklauso trileriui buvo vietų kur norėjosi greičiau versti lapus, greičiau sužinoti kaip, kada ir ar viskas išsispręs, kaip vienas ar kitas dalykas susijęs ir įsipaišo į visą sąmokslą.
Bet buvo vietų ir kai lapus norėdavosi tiesiog praverst, o vietomis ištisas pastraipas išvis praleisdavau. Reikia pabrėžti kad knyga yra tikrai labai ilga ir turbūt pusę iš tų 650 puslapių vyksta visiškai pašalinių nužudymų iš Piligrimo agento praeities atpasakojimai, kurie labai nedaug ko atnešė siužetui. O tas pasakojimas buvo dar ir perdėm perkrautas nereikalingomis vaizdingomis detalėmis. Pasakojama pirmo asmens perspektyva, daug šuoliavimo į dabartį a.k.a ateitį, tai gerą dalį pasakojimo net nesupratau, kad antagonistas Saracėnas išvis yra dabar, o ne kažkada Piligrimo praeityje. Jaučiasi, kad ne autorius - ne rašytojas.
To vaizdingumo ir detalių netrūksta ir vietoms kur Saracėno veiksmus ir net MINTIS atpasakoja tas pats agentas, kai jis tą žmogų (spoiler alert) matė kartą, su juo visiškai apie tuos dalykus nekalbėjo ir tada tas numirė. Buvo ten aliuzijų į kažkokius tyrimus ir pokalbius su šeima, nors ir neaišku, kaip tai įmanoma, kai nieko pasakojime apie tai nerasta, o jis pats iš karto po akistatos padarė MIA. Bet net jeigu tai kažkada ir įvyko, tokius minties užkaborius žinoti ir kaip jis pats giriasi pažinti ir suprasti žmogų geriau už bet ką yra neįmanoma. Arba jis pasakojo savo įsivaizdavimą kaip viskas vyko, pats pridėdamas ko trūksta, bet tuomet reikėjo pabrėžti labiau tai. O gal man reikėjo susivokti iš kelių kitų atvejų, kai jis tiesiog piešė savo teorijos vaizdą? Bet kokiu atveju - neįtikino manęs nei Saracėno motyvai, nei kažkokie absoliutaus genijaus gebėjimai. Libijoje gydytoju tapęs ir net vidurinės nebaigęs fanatikas staiga tampa genetiku - kad ir koks galingas įrankis yra internetas (nors prieš 20 metų kai neva vyksta knygos veiksmas vargu ar jis jau toks galingas buvo) - netikiu.
Nekalbu jau apie laiko neatitikimus, vieną kitą žiauriai nuspėjamą paslaptį, ar tris įvykius, nesusijusius visiškai niekaip savaime, bet susietus pagrindinio veikėjo, kurie kaip tyčia visi nutinka (du net tuo pat metu) tame pačiame bent jau man ne itin žinomame Turkijos kurorte..
Užsimerkus prieš visus ‘neįtikino’, ‘nelogiška’, ‘neatitinka’, ‘vienas didelis sutapimas’, siužetas ir minties kelias buvo įdomus, kas išgelbėjo mano akyse šį perdėm ištęstą trilerį.
0 Komentarai