Planavau daugiau Ricoli ir Ailz serijos nebeskaityti, nes tikrai nesužavėjo asmeninių santykių prizmė, o detektyvo ne kažin kiek ir radau. Ypač sustiprėjo šitas nusistatymas perskaičius, kad kitame romane ‘Dvynės’ dar ir nusikaltimas apie asmeninius santykius suksis - nužudyta Ailz dvynė sesuo apie kurią niekas nėra girdėjęs. Visgi praėjus kuriam laikui ir prireikus greitai suvalgomos blevyzgos nusprendžiau pabandyti.
Ir tiesą sakant, nebuvo taip jau blogai. Ricoli - gal kad jos mažiau - nebeerzina savo charakteriu, panašesnė į normalų žmogų, Ailz, žinoma, kaip buvau perspėta, alpsta dėl kiekvieno - vedusio ar kunigo, seno ar jauno, bet bendrai tai visi asmeniškumai visai harmoningai įsipaišo į siužetą. Buvau jau pasiruošusi žymėtis, koks nusikaltimo detalių ir pašalinio veiksmo santykis knygoje, kad galėčiau efektingai paburbėti, bet buvau gana maloniai nustebinta - pasirodė jis visai padorus šį kartą.
Bent jau iki tol kol visas detektyvas vėl neišsisprendė pats. Čia būtų taip pat, jeigu mėnesį bandytum tirti nusikaltimą, kažkur lyg ir pasistūmėtum, įdomių kampų surastum, o tada nusikaltėlis tiesiog ateitų prisiduot ir valio - case closed. Tyrimas visai įdomus, bet niekur neatvedė.
0 Komentarai