Skaudančia širdimi teko skaityti šią knygą. Ne tiek dėl to, kad ji pati nelabai džiaugsminga, kiek dėl Norvegijos ir mano neišsipildžiusių naivių bet labai konkrečių planų rudens link važiuoti ten atostogauti ir tas visas nuostabiąsias medines jų bažnyčias pamatyti savo akimis.
O Norvegijos ‘Seserų varpuose’ daug, ji parodoma visu savo unikalumu. Tai ta senoji Norvegija, kuria turbūt retas gali patikėti - skurdi, atsilikusi, tamsi, su daug tautosakos ir prietarų bet be trolių ar didelių aliuzijų į vikingus. Na ir žinoma žudančiai šalta, kas galbūt ir nestebina, bet pavaizduota knygoje taip vaizdžiai, taip tikrai, kad net pats gali pradėti šalti šiltoje lovoje į apklotus susisukęs. Ir verčia juoktis prisiminus Allende bandymus žiemą Bostone(!) aprašyti užšąlančiais ir akis badančiais kontaktiniais lęšiais. Tai žiema Lars Mytting romane tikra, stingdanti ir aprašyta nuostabiai. Tai yra Norvegija, kurią norisi pamatyti ir patirti.
Ši knyga yra apie bažnyčią. Ji - ne fonas, ne pretekstas ir ne šalutinis veiksnys. Ji - knygos veikėja, kuri paminima kone kiekviename skyriuje, sveikinasi, rodos, kalbasi ir tikrai priešinasi jos naikinimui. Už ją visos knygos metu sergi ir dėl jos liūdi. Tai gali gąsdinti, bet net man, aršiai Bažnyčios priešei, Buntangeno stavkirkė buvo mylima veikėja ir skaityti jos bei žmonių aplink ją gyvenimą buvo įdomu. Galbūt man ir kiek perspaustas jos grožis, žiūrint į jos realų prototipą, bet kaip puikiai jos vaizdinys padeda kalbėti apie seną prieš naują, kultūrą ir buitį, stagnaciją ir progresą, krikščionybę ir pagonybę!
Čia mitai pinasi su tikrove, istorija su fikcija ir dažnai pasimeti kur kas. Turint omenyje, kad ši knyga dažnai apibūdinama kaip istorinė, tikėjausi, kad kažkiek istorijos apie tą bažnyčią yra tikra, todėl knyga sugebėjo ir stebinti, nors žmonių likimai knygoje buvo nuspėjami - dramatiški, skaudūs, bet nuspėjami. Ši knyga labai taikliai padalinta dalimis ir jos labai skiriasi savo spalvinėmis gamomis - jeigu pirmoji knygos dalis pilna jaunatviško optimizmo, piešia sunkų bet gana idilišką atokaus kaimo gyvenimą ir užsieniečio nuotykius jame, tai knygos viduryje ėmus tiems stebuklingiems varpams skambėti patiems viskas pasikeičia ir knygos vingiai tampa tragiški, žmonių likimai griūva ant akių ir istorija ima kiek slėgti.
Puikus stilius - lėtas, su mažai tiesioginio kalbėjimo, bet nenuobodus, dinamiškas, daug pasakojantis. O ir trilogijos idėja, nors iš pradžių atrodė keistokai, labai jaudina, nes jau norisi pamatyti tą Norvegijos virsmą į mums pažįstamą per to keisto, atsiskyrėliško kaimelio prizmę.
0 Komentarai