kreivas rašytojų pasaulis

 

Aš jau nebežinau, kada paskutinį kartą skaičiau tikrai gerą detektyvą. Amžiais viskas nuspėjama, dirbtinai ir bereikalingai ištempta, nusikaltimai perspausti ir vienodi. Paskaičiusi atsiliepimus apie ‘Visą tiesą apie Hario Kveberto bylą’ tikrai maniau, kad pagaliau gausiu kažką puikaus, gal net kažką daugiau nei vien trilerį, bet vaje kaip klydau!

Fabula - mažame uždarame miestelyje prieš daugelį metų įvykdyto nusikaltimo tyrimas - kaip tik mano arkliukas. Dievinu tokias lėtas, niūrias, susuktas istorijas, į kurias įsipainioja vienaip ar kitaip daugelis, visus įtarinėji. Bet ne šį kartą - tyrimas buvo toks trumparegiškas, toks į vienus vartus, kad sunku buvo kažką įtarinėti. Negaliu sakyti, kad viskas bent jau man buvo labai nuspėjama, bet kad buvo kur nors padoriau nustebinta - irgi. 

Dialogai - siaubingi. Tiek kilometrinės “aš tave myliu, tu nuostabiausias, tu manęs nemyli,  mes negalim būti kartu, aš nelaiminga, tu puikiausias” paklodės tarp penkiolikmetės ir dvigubai už jį vyresnio vyro, tiek “viskas buvo puiku iki dramos” pokalbiai su visokiais liudininkais, kurie jaučiasi meksikietiškame seriale, kur prieš penkių veikėjų ilgą šokiruotų veidų close-up’ą numetama kokia bomba. Visiškai nėra jokios logikos visiems jiems kalbėti taip dramatiškai, kad tyrėjai turėtų vis perklausti - dramą?! Nu visiškai niekinis dialogas, nei siužetiškai, nei literatūriškai kažką duodantis. Apskritai dialogai labai monotoniški, jokios normalios interakcijos nevyksta. Ne kažin kiek padeda ir tai, kad jie kartojasi - žodis žodin būna pakartojami prisiminimuose ar įsivaizduojamose scenose. 

Kartojasi čia ir daug kitų dalykų - pavyzdžiui po porą kartą perteikti visiškai tie patys laiškai, kad dar būtų koks įdomesnis, kad bent kalba būtų kokia rafinuotesnė, bet ne - totaliniai meilių seilių skiedalai, kurie jau pirmą kartą spėja suvimdyti. Dėl keisto ir romanui ne itin tinkamo pasakojimo stiliaus kartojasi beveik viskas ir dideliais kiekiais tol kol beprotiškai išvargina. Man visiškai nepatiko ir netiko tie vis į pasakojimus įterpiami turbūt knygos pasakotojo gyvi įsivaizdavimai, kaip vienas ar kitas epizodas vyko. Tai tinka filmui ar serialui - ten yra puikios priemonės tai padaryti, be to užtrunka trumpiau. Šiame romane iš karto nėra aišku, kad tai interpretacija, todėl tai laikau pigiu triuku sutrikdyti skaitytoją. Įvairūs ištęsti tos pačios scenos variantai - išvargina ir nelabai ką duoda skaitytojui. Suprasčiau pagardinti istoriją keliais tokiais epizodais, bet ne visą knygą ant to sukurpti!

Sunku į viską žiūrėti rimtai ir dėl to, kad niekas neįtikina. Neįtikina didžioji, gyvenimą pakeitusi meilė tarp paplaukusios, niekuo neįdomios paauglės ir dviem dešimtmečiais už ją vyresnio vyro. Neįtikina ir beveik jokie motyvai, ypatingai pabaigoje, kai viskas kas buvo pasakojama penkis šimtus puslapių išmetama šiukšlinėn ir pateikiami absoliučiai random motyvai ir paaškinimai. Neįtikina ir tas rašytojų ir leidėjų virtuvės aprašymas. Apskritai tai šita dalis išvis tragikomediška. Penktadalį knygos, neperdedant, pezama apie nuostabius rašytojus ir šedevrus, nors tas šedevras, pavertęs autorių “žymiausiu savo kartos rašytoju” (tiksli citata) yra beverčiais laiškais užpildyta meilės istorija, kurios nei vieno išskirtinio bruožo nėra pateikiama. Apie stereotipinį “niekas neperka knygų, rimta literatūra mirė, reikia greitai valgomo šlamšto” leidėją nėra ko nė kalbėti. Nesu labai artimai susipažinusi su amerikietišku knygų verslu, bet kažkaip sunku patikėti, kad situacija būtų tokia prasta. 

Panašu, kad knygos leidėjas ir redaktorius buvo tokie pat bukapročiai kaip vaizduojami šiame romane. Krislelio kažkokių moralų galima surasti, bet tikrai ne dėl moralų pirmiausia skaitome detektyvus, stimulas sužinoti buvo, bet mane jis ištinka net su blogiausiais detektyvais - bet geri tai atperka, o šis nuvylė tiek šia, tiek kitomis prasmėmis. 

0 Komentarai