Buvo tikra atgaiva po 600 puslapių detektyvo, kuriem pilstoma iš tuščio į kiaurą, imtis poros šimtų puslapių labai kanonišką trilerį, kuriame - paprasti nusikaltimai, aiški linija, paprastas, bet ne nuobodus motyvas.
Tiesa, detektyvo ta tikrąją prasme čia nedaug, tyrimą atlieka vaikas ir pagrindinė įtariamoji ir tai tik mažoje dalyje. Likusi dalis - šeimos, individo drama, pilna kompleksų, keistų (kartais gal pernelyg keistų) pasirinkimų. Toks tikras psichologinis trileris, akcentą dedant ant pirmojo žodžio.
Itin gerai visgi knygos negaliu įvertinti dėl nuspėjamo atsakymo, gal kiek prasto santykio tarp tyrimo ir prisiminimų/vidinių išgyvenimų. Kiek išmušė iš vėžių ir pagrindinės veikėjos staigus pasikeitimas iš už būtent brangų vyną (kurio kainos nė nereikia jai žinoti) negalinčios susimokėti ir vyro apgaulei ieškančios koketės į psichologinių problemų turinčią, vaikais besirūpinančia kuklią benamę. Reiktų mažiau detalizuoti vidinius išgyvenimus, norint, kad tokie manevrai būtų įtikinami.
Aišku dabar iš kur įkvėpimo savo knygai sėmėsi Stefan Ahnhem su savo trilerio motyvais. Tai čia padaryta daug paprasčiau, bet kartu įtikinamiau ir elegantiškiau. Pirma pažintis su Karin Alvtegen manyčiau buvo visai sėkminga.
0 Komentarai