kaimyniškas detektyvas
Trečioji Kati Hiekkapelto serijos apie Jugoslavijos vengrę, emigracijoje Suomijoje dirbančią policininkę kiek kitokia nei pirmosios - šį kartą Ana atlieka nebe savo darbą, o asmenišką neoficialų tyrimą gimtajame mieste. Kiek priminė neseniai skaitytą Agatą Kristi, kai tyrimas atliekamas per pietus ar arbatėles pas kaimynus ir senus draugus. Tačiau kartu išlaikomas ir tas lėtas tyrimas, atliekamas ne techniniais keliais, bet per pokalbius, įpinama įvairių papročių, gamtos vaizdų ir žinoma - socialinių problemų. Vėl autorė grįžta prie jai artimų pabėgėlių problemų, o ir visa knyga šį kartą sukasi tiek apie juos, tiek apie niekur namų neturinčius romus.
Šį kartą, tiesa, užkliuvau už tų pokalbių, nes kažkokie netikroviški ir statiški jie pasirodė, nors galima gal kaltę suversti ir vertėjai. Džiaugiuosi, kad knygos verčiamos tiesiai iš suomių kalbos ir tikiu, kad rasti vertėją tokiam darbui nėra itin lengva, bet iš sakinių darybos matyti, kad dėlioti gražų lietuvišką tekstą vertėjai sekasi ne itin gerai. O gal ir pats tekstas toks kapotas ir klampokas, nes prie pirmųjų knygų vertimai lyg ir nekibo.
O galiausiai detektyviniams elementams man pritrūko rimtų motyvų ir istorija tokia išėjo paplaukusi, bet geriau jau toks paprastas kaimyniškas detektyvėlis, negu perdėm perspaustai dramatiški kiti skandinaviški trileriai.
0 Komentarai