Aš ir pati nebežinau, kodėl iš visų namuose rastų knygų šiuo momentu ėmiausi skaityti ‘Musių valdovą’. Po ‘Radium Girls’ siaubo norėjau ko nors meninio, greitai valgomo ir nekeliančio depresijos, tai nors ir meninis, šis romanas tikrai labai depresiškas ir visai ne greitai valgomas, gerai tik kad trumpas. Stengiuosi tai, kad ji manęs visai nesužavėjo, suversti ant netinkamo skaitymo laiko..
Knygos moralas apie tai, kaip greitai žmogus gali tapti žvėrimi, žinoma, manęs neaplenkė. Sunku būtų tokį akivaizdų ir nuo pirmų vaizdų brukamą moralą praleisti. Bet man nepavyko tuo moralu patikėti papasakotos istorijos fone. Knyga trumputė su ne kažin kiek veiksmo, joje veikia vaikai tai situacijos itin supaprastintos, nors kartais jie ir samprotauja ar veikia nevaikiškai. Staigūs siužeto posūkiais atrodė suskubinti, nepagrįsti ir nelogiški. Idėja knygos - nuostabi, galbūt dėl to ir griebiausi jos, bet jos išpildymas su mano lūkesčiai prasilenkė.
Knygos skaitymą apsunkino ir klampus rašymo stilius - man nepavyko įsijausti į tuos visus gamtos, socializacijos ir kovos vaizdus, nes jie nebuvo įdomūs. Kai Steinbeckas sugeba gamtą aprašyti taip, kad statiškiausias dalykas tampa įdomiausiu, taip Goldingas bent jau mano akyse sugeba dinamiką aprašyti nuobodžiai. O gal man tiesiog be Kriuksio ir jo akinių niekas ten nė nerūpėjo..
Tikiu, kad ši knyga turi daug savo prisiekusių skaitytojų, galbūt kitu metu ir aš būčiau tapusi viena jų, bet deja šį kartą su William Golding mano keliai prasilenkė.
0 Komentarai