Iš ‘Mažosios Fadetės’ aprašymo bijojau, kad knygos bent jau pradžia bus ‘Vargdienių’ lygio liūdnumo, bet iš tiesų nors panašumų būta, ‘Mažoji Fadetė’ neprislegia taip baisiai ir daugiau skleidžia šviesą, nei liūdina.
Ši knyga labai žemiška. Kitaip ir nepavadinsi to tokio paprastučio siužeto apie nuskriaustą, apkalbinėjamą merginą, maniakiškai prisirišusį dvynį turintį vaikiną ir jų tą neįtikėtiną meilę, galimą tik klasikiniuose romanuose. Jis turi vieną vienintelę liniją, kuri be jokių nukrypimų, nuosekliai yra plėtojama, veikėjai elgiasi labai pragmatiškai, ar tai būtų logiška ar ne. Neradau aš ten ir daug išbandymų ar intrigų kaip žadėjo knygos nugarėlė.
Ta vienintelė linija George Sand visgi sugeba pasakyti daug - kalba ji Fadetės personažu apie gerumą ir dvasios stiprybę, žmonių žiaurumą ir neteisingumą. Kai kurie tos siužetinės linijos vingiai rimtai užvirina kraują dėl neteisybės ir žmonių debiliškumo.
Kad ir kaip gražiai papasakota, kad ir kokia nuostabią žinutę siunčianti ši knyga man visgi buvo kiek per prėska, kad iki galo likčiau su sužavėta. Taip, pykau ir viriau, sirgau už veikėjus, bet man viskas buvo lygioj vietoj, perdėm paprasta ir nežinau ar ilgam įstrigs atmintin.
0 Komentarai