Abu Hannah Kent romanai mano lentynoje pragulėjo ilgai, kol prisiruošiau juos skaityti. Žinau, kad laukia emociškai sunkus skaitinys ir vis kažkaip jį nukeliu, tai ir pati nežinau, kodėl šitu visuotinio piktumo ir depresijos laiku sugalvojau, kad štai pats tas laikas imtis ‘Gerųjų žmonių’, nes piktumą tai padaugino dar triskart.
Knyga yra apie absoliučiai nupušusį XIX amžiaus Airijos kaimą, kur žmonės neturi nė lašo sveiko proto, tiki visokiausiomis antgamtiškomis jėgomis, nužiūrėjimais, yra bjaurūs, pikti ir kvaili. Aš neįsivaizduoju, kaip tokie žmonės išvis sugeba daugintis, o ne rymo susėdę prie kopūstų gandrų laukdami. Tiesiog neįtikėtinas žmonių kvailumas šioje knygoje varo iš proto. Ji tikrai puikiai pasakoja apie tą siauraprotišką, baugų pasaulėlį, kuriame paralyžiuotas vaikas yra laikomas fėjų paliktu pakaitalu (kodėl jos norėtų tą daryti, paaiškinkit, kas nors man, Labai prašau), kurį reikia išvaryti, kad grįžtų tikras.
Problema ta, kad apart šnekėjimo apie nužiūrėjimus, fėjas ir kitas nelaimes, ar bandymą visais durniausiais įmanomais būdais tai spręsti, toje knygoje absoliučiai nieko nevyksta, apie nieką kitą net nėra kalbama. Buvo tokia labai nedidelė silpnutė smurto šeimoje linija, bet ji paskendo visuose pasikartojančiuose dialoguose tą patį per tą patį, gal ir keičiasi kartkartėmis ką su myžalais, šūdais ar nuodais reikia daryti, bet esmė lieka ta pati. Autorės kalba be proto graži, vaizdinga ir sodri, jos žodžius, sakinius gera skaityti, bet kai ilgai ir vaizdingai yra aprašinėjami nelogiški prietaringi bobų pliurpalai prie šulinio, ta graži kalba daugiau trukdo nei padeda.
Nepadėjo ir tai, kad nebuvo išvis jokios atsvaros tam visuotiniam durnumo baliui - buvo su prietarais neva kovojęs kunigas, bet vienais prietarais kovoti prieš kitus nėra jokia priešprieša. Man patinka priešpriešos, ypač tokiose iš proto varančiose istorijose, reikia tiesiog kažkur mokslo, šviesos kibirkštėlės, kažkokios diskusijos. Buvo to ‘Paskutinėse apeigose’, kur taip pat žmonių kvailumas varė iš proto, taip pat buvo pikta, norėjau lėkštes daužyt, bet buvo ir šiek tiek šviesesnio proto Agnes, buvo vietos įvairesnėms mintims, dvejonėms, buvo papildomų linijų, galų gale tie islandų papročiai nebuvo tokie ribiniai, apie juos buvo įdomu skaityti, jie buvo labiau gamtos ir nuošalumo padiktuoti negu absoliutaus bukumo, kaip kad ‘Geruosiuose žmonėse’.
0 Komentarai