Ojėj kiek visko sakiau, apie šitą seriją po pirmųjų dviejų dalių skaitymo kuris vyko prieš pustrečių metų - po pirmos, kad reikės pertraukėlių, po antros kad nežinau ar išvis dar beskaitysiu, tai galiausiai pasiryžusi pabaigt puoliau visas tris likusias iškart, kaip kad pleistrą nuplėšt. Dar sakiau, kad įdomu, bet kartais ir erzina gana antraeilių veikėjų akimis į viską žvelgti ir, kad, nors ir beprotiškai ilgos, nesugalvočiau, ką lengva ranka galėčiau išmesti. Tai o vaikyti, po dviejų tūkstantinių knygų (to lietuviško ‘Šokio su drakonais’ išskirstymo į dvi nepripažįstu) atsižegnoju nuo visko.
Puoliau skaityti viską iškart, nes bijojau galiausiai kilnoti visą ‘neskaitysiu, o gaal’ reikalą iki 2090-ųjų, bet bijojau ir to, kad labai sunku man Martino istoriją išlaikyti atmintyje pakankamai, kad susigaudyčiau, kas ir kur paėmus sekančią po metų. Nes visko ten daug ir dabar jau sakyčiau, kad per daug. Nekalbant jau apie visiškai bereikšmius iš karto mirštančius prologo ar epilogo veikėjus, tikrai galima buvo apsieiti ir be kai kurių veikėjų perspektyvų, arba jos galėjo būti trumpesnės. Nors ir įtariai žiūrėjau pradžioje, galiausiai labai patiko sprendimas ‘Varnų puotoje’ įmesti tiesiai į blogiečių (taip, aš ta kur matau čia geriečius ir blogiečius) smegenines. Man matuojančiai viską gėrio ir blogio matais pasipildė vidutiniokių gretos, o kai kurių (pirštais nerodysiu, bet visiems ir taip aišku) ėmiau dar labiau nekęsti. Bet Brienė su savo vištos smegenim, bandanti atrasti ir suprasti dalykus, kuriuos tu sužinojai jau praeitoj knygoj rimtai varo į neviltį, o kur dar fragmentiškos Greidžojų ir Martelių atstovų pozicijos, kurios galbūt dar atsiskleis kažkokioj labai tolimoj ateity, kai jau būsi išvis viską apie juos pamiršęs, bet šitose knygose davė tikrai nedaug.
Pardon my french visi prisiekę autoriaus gerbėjai, bet man atrodo, kad Martinas jau absoliučiai pametė saiką ir pats nebežino ką ir kaip nori pasakoti. Tai rodo ir pasikeitęs pasakojimo stilius, kai kažkiek antraeilių, bet puikiai plėtojamų, mylimų ar nekenčiamų, bet vienaip ar kitaip įdomių veikėjų pozicijos pakeičiamos po slaptais pavadinimais besislapstančių veikėjų, ant kurių tau išvis nusišvilpt, pozicijomis. Rodo ir staiga iškilusi reikmė skaidyti knygas chronoligškai ar geografiškai. Keistas buvo sprendimas padaryti tą iš konteksto iškritusią ‘Varnų puotą’, nes neva geriau vienų veikėjų visą istoriją sužinoti, negu pusę, o galiausiai vis tiek beveik visas istorijas pakabint, kad grįžt prie jų tik po pusės sekančios knygos.. O tada pliaukštelt tokią gerą pliuchą visiems skaitytojams ir VISKĄ palikti kabėti dešimčiai metų, nes net ir tų istorijų pabaiga nebetilpo į knygą.. Reikėjo gal arba susiimti , nubraukt ašarą ir išmest kelis šimtelius puslapių arba leisti kaip kokį serialą po kelis šimtus puslapių ir žiūrėti, kur istorija tave nuneš, nes visas šitas balaganas, net ir mane, jame nedalyvavusią realiu laiku, privertė nekęsti Martino.
O jeigu baigiant burbėti, tai aš pripažįstu, kad pasakoti Martinas moka ir daro tai meistriškai. Visi politiniai ir strateginiai karo momentai, nors ir nėra man asmeniškai labai įdomus, yra atidirbti ir susukti kaip reikiant. Dauguma veikėjų - įvairiapusiški, stiprūs, bet silpni, žiaurūs, bet ištikimi, sukti, bet myli. Net mano gėris vs blogį požiūrį kartais priverčia susvyruoti. Nepagailėta vaizduotės kuriant įvairias kultūras, jų tradicijas, kartais jau balansuojančias ir ant absurdo ribos. Aišku, lieka didžiulis klausimas, kodėl tas pasaulis absoliučiai nesikeičia daugiau kaip 4000 metų, bet šiaip Martinas sukūrė puikų, išgalvotą ir išjaustą pasaulį. Bet dabar jau galiu pasakyti, kad toks pat žemiškas, purvinas ir dažnai žiaurus Raganiaus pasaulis man imponuoja daug labiau, nes sugeba priversti nusijuokti, žiaurumo momentai, kad ir sunkūs, nusėda natūraliai ir prasmingai, o ir politikos bei karo ten galima rasti, tik žinoma daug kuklesniais kiekiais.
Tai tiek ranto šįkart, iki kito pasimatymo po poros dešimtmečių, kai perskaitę dar tris knygas lauksime jau tikrai tikrai paskutinės!
0 Komentarai