Viena, kas man nepatiko ‘Petro Imperatorėje’ tai, kad ši nuostabi istorija buvo padalinta pusiau. Gal reikėjo ir man laukti ir abi skaityti vienu ypu, bet Sabaliauskaitės laukti niekaip neišeina, reikia čia ir dabar, tai dabar lieku su knyga, apie kurią nieko labai naujo negaliu pasakyti.
Nes man tai vientisa istorija apie įdomią, tikrą, asmenybę, stiprią moterį, kuriai Kristina Sabaliauskaitė įpūtė tiek gyvybės, tiek spalvų, tiek liūdesio ir gyvenimo troškimo, kad nebetilpo knygos puslapiuose. Stebiuosi tiesiog, net ir žinodama autorės talentą, kaip tą tikrą istoriją, paskendusią šnapse ir vaikų laidotuvėse, galima šitaip sodriai, šitaip įdomiai pasakoti. Ne itin daug ten siužeto ar veiksmo, bet kiek įtampos, taip ne visai subtiliai vietomis pakurstytos žvilgsnių iš ateities. Buvo vietų kur kirbėjau - na ko gi griebsis Katerina, kad išplauktų sausa, kas šaus galvon Petrui.
Nors apie pastarąjį buvau kažkiek girdėjus, esu ne itin susipažinusi su to laikotarpio Rusijos monarchijos istorija ir per visą šį laiką nuo pirmosios dalies stengiausi nieko neskaitinėti, į ateitį nežvilgčioti ir nesusigadinti sau geros knygos, tad tik baigusi skaityti lėkiau ieškoti tai kas gi ten valdė po jos, kokie likimai ištiko vienus ar kitus veikėjus. Paties Petro paveikslas mane tiesą sakant vien pykdė, gal ir kontroversiška jis asmenybė, tas objektyviai žiūrint matosi ir knygos puslapiuose, bet man šitoje knygoje jis buvo bukaprotis ir tiek, ne vieną pykčio monologą skaitydama su jo taip mylimais keiksmažodžiais sukurpiau.
Ko neminėjau pirmoje apžvalgoje, tai tos sabaliauskaitiškos vyšnios ant torto - paties teksto technikų ir paslapčių. Tai, kaip ji teksto kalbą pritaiko prie laikmečio ir konteksto, kaip žaidžia valandos, laiko simboliais - visa tai leidžia knygai užburti ir nepaleisti ir tuo itin žaviuosi asmeniškai. Tuo iki mažiausių smulkmenų sukurtu meno kūriniu, išeinančiu už teksto, literatūros, istorijos ribų.
0 Komentarai