Skaitydama ‘Rebeką’ jaučiausi kaip žiūrėdama ‘Once upon a time in Hollywood’ - dvi valandas vyksta neaišku kas, žiūri apsnūdus ir tada tik šast sprogimai fejerverkai su sykiu ir jau nebenutyla. Ir atperka viską. Beveik.
Tekstas savo atmosfera, sklandumu, gracija pavergia. Jau seniai tokio malonaus teksto akyse neregėjau. Dera su ta gotiška aura ir pačiu pasakojimu. Kita vertus man sunku buvo du trečdalius knygos murkdytis dvaro interjero ir apylinkių aprašymuose, gana vienodose epizoduose, kuriuose pasakotoja jaučiasi lyginama su Rebeka ir galiausiai jos įsivaizduojamose situacijose ir jų variacijose.
Pamažu visa ta įsibėgėjanti monotonija ėmė varyti iš proto, užliūliavo ir tiek atsitraukiau nuo teksto, kad to gana nuspėjamo bum aš nesitikėjau, sukirbėjo lyg kažkada turint omeny atmosferą, bet paskui jau tokio 360 nelaukiau. Ir tuomet visa ta monotonija įgavo savų spalvų, net tos visos įsivaizduojamos situacijos gavo naujų psichologinių sluoksnių ir supratau, ką Daphne norėjo pasakyti.
O parodyti ji bando sunkiai aprašomus, sunkiai ir pavaizduojamus, labai subtilius psichologinius momentus - kaip skirtingai žmonės gali suvokti tą pačią situaciją, kiek daug reiškia išankstiniai nusistatymai. Mane tokios temos ypač jaudina, joms ir reikia įdomesnių formų, tik gal preliudija galėjo būti trumpesnė.
0 Komentarai