Lietuviški detektyvai ant kiekvieno kampo nesimėto - bent jau aš skaitau tokį pirmą kartą ir nesu apie kitus girdėjusi, o jų norisi. Ne todėl, kad noriu pažiūrėti kaip Nesbo makabrija derinasi prie raudonų Vilniaus stogų, o todėl, kad noriu pilnavertiškumo lietuviškai literatūrai ir detektyvo lietuviškai, aišku pasūdyto ir pasaldinto, bet savito.
Savitumo neradau nė su žiburiu - serijinis žudikas, kuris žaidžia su policija, žiaurūs, simboliais apkarstyti nužudymai, asmeninio gyvenimo fiasko gyvenantis pagrindinis tyrėjas, kuriam dar ir sveikata trukdo dirbti. Labai jau Nesbo ir visai prie Vilniaus jis netinka.
Neįsivaizduojama ir šio pasakojimo tikslinė auditorija mat vargu ar tai lietuvis. Jam pasakoti, kas yra “Akropolis”, Kuršių Nerija, kad esame NATO, Šengeno erdvėje ir ES yra grynas pasityčiojimas. Kur matyta, kad detektyvo skaitytojui dėstomi visi šalies ir miesto, kuriame vyksta veiksmas ypatumai? Dauguma tų dalykų nėra nei svarbūs, nei įdomūs, o gimtąja kalba tą knygą skaitantis žmogus ir taip viską žino, tai jam tai dar neįdomiau. O jeigu jau žiūrint į vertimo galimybę, tai tam yra išnašos, o galų gale vertėjai. Suprantu, kai aprašoma vieta, jos istorija siejasi su tuo kas vyksta, bet ginkdie tas didaktiškas gido balsas kaip ‘Adatoje’.
O jeigu į kapus nenuvaro gido balsas, tai paskutinę vinį į karstą įkala budulių soctinkluose komentarų tonas, kuriais autorius bando parodyti, kaip pats sako, šalies socialinį foną. Rodymo čia jokio nėra, tik vėl begalinis dėstymas, dėstymas, kaip viskas blogai, kokie žurnalistai šiukšlės, kokia visuomenė išpuvus, kokie kapitalistai bjaurūs vietoj to, kad kažką apie tai papasakotų. Vietomis viskas pilama tokiais minčių srautais, kad būdavo jau sunku ir susigaudyt kaip nuo vieno burbėjimo pereita prie kito.
Prieš skaitydama buvau skeptiškai nusiteikusi visų komentarų apie papų ir užpakalių akcentavimo ir seksistinės etiketės atžvilgiu, bet ooo vaikyti, buvo taip blogai kaip kalbėta ir dar blogiau. Taip, galima daug ką nurašyti pagrindiniam veikėjui, maždaug, gal jis ir seksistas biški, žiūri pirmiausia į papus, jauna gydytoja jam iškart “mergužėlė”, bet čia knyga ir autorius nekalti. Tai vietomis tikrai stipriai išeita iš krašto ir ten, kur to veikėjo neapkaltinsi, o ir bendrai minėti spenelius po tris kartus puslapyje, nu iki vėmimo, ir nereikia kaltinti nusikaltimo niuansų, tam būtų užtekę ir poros kartų, nebūtina su lazda galvon daužyt.
Taip, taip, detektyvas čia visgi buvo, tai gal kiek ir apie tą jo dalį reikėtų paburbėti. Tyrimo būta - kad ir be struktūros, su daug bereikšmio važinėjimo iš vieno Lietuvos galo į kitą, skrydžiais į Londoną ir Stokholmą, kuriose vykusius reikalus buvo galima laisvai sutvarkyti telefonu, bėgiojant kaip vištoms be galvos. Nusikaltėlis ir išaiškėja, bet byla atveda niekur. Su dideliais užmojais pasinerti į žmogaus pasąmonės gelmes pavyko sukurti tik pernelyg suspaprastintą, neįtikimą blogiuką, su beveik antžemiškais sugebėjimais ir nepaaiškinamomis vaikystės traumomis.
0 Komentarai