Tęsiu savo keliones aplink pasaulį su Jules Verne. Jeigu pirma kelionė ‘Aplink Žemę per 80 dienų’ nunešė stogą, tai povandeninė kelionę su kapitonu Nemo ir ’Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu’ pasirodė labiau žuvų įvairiuose vandenynuose ir jūrose sąrašas su klasifikacijom negu nuotykių romanas.
Prieš Jules Verne kepurę tenka nukelti ir dabar, nes tikrai įspūdinga jo futuristinė fantazija, įkvėpusi iš tikrųjų sukonstruoti pirmąjį elektrinį povandeninį laivą. Šiai knygai parašyti aiškiai prireikė milžiniškų žinių apie gamtą, arba bent jau vandenyse skendinčią jos dalį. Neturiu žalio supratimo, kiek gyvūnų ir augalų, minimų knygoje, egzistuoja iš tikrųjų, kiek - autoriaus fantazijos vaisius. Tai ir žavu, ir kartu keista, nes pusė knygos yra gryniausia enciklopedija, varanti ir žiovulį, ir neviltį, o žinių iš jos semtis sunku, nes kas tikra vis tiek nežinai.
Pirma pažintis su rašytoju mane pritrenkė savo įvairiapusiškumu - būta ir meilės istorijos, ir įtampos, kokia ne kiekvienas trileris pavaišina, ir plot twistas. Viso to trūko šį kartą. Nuotykių šiokių tokių, pagrinde pasigalynėjimų su milžiniškais jūros gyviais, būta, bet net ir tie perdėm nejaudino ir atrodė labiau įmesti dėl buvimo į tuos nesibaigiančius žuvų vardinimus, kuriuos galiausiai pradėjau ir praleidinėt. Veikėjų knygoje išvis yra keturi - Kapitonas Nemo, žinoma, įdomus personažas, bet net ir jis plėtojamas šykščiai, jau nekalbant apie likusią trijulę, kurie turi geriausiu atveju vieną bruožą. Yra gamtininkas profesorius, kuris tiesiog žavisi visais atradimais aplink, jo tarnas, kuris yra knygoje tam kad kartkartėmis kaip Siri drėbtų kokiai šeimai, būriui ir klasei (who cares!) priklauso kokia nors žuvis, o šiaip tai yra veikėjas be charakterio, visiškas prielipa, kaip ir pat sako ‘kur profesorius ten aš’ ir dar yra kietakaktis banginių medžiotojas, kuriam reikia tik gerai prisikimšt mėsos ir pagert, tai visą laiką jis tik kuria planus bėgt iš laivo. Jokio plėtojimo, jokio progreso didelių sukrėtimų fone. Aš gal ir nesitikėčiau to nuotykių romane, tik bėda, kad a - nelabai yra nuotykių, b - žinau, jog autorius gali.
Galimai viską būtų išgelbėjusi nutylėta Nemo istorija, kuri potencialo turėjo ir galėjo tiek šarmo ir spalvų šitam romanui suteikti, kad uh. Jei tikėti vikipedija, o jai antrina ir kelios knygos detalės, tai Kapitonas Nemo turėtų būtų lenkų bajoras, dalyvavęs 1863 sukilime, bet Nemo kilmės istorija buvo primygtinai spaudžiant leidėjui pašalinta dėl politinių sumetimų, dėl prancūzų sąjungos su rusais. Tęsinyje Nemo pyktis patogiai tampa nukreiptas į britus vietoje caro, o jis pats tampa indu. Liūdina mane kažkaip šitaip išdarkyta potencialiai įdomi istorija.
O kalbant apie vienokias ar kitokias cenzūras tai ‘Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu’ Lietuvoje skaityti yra ypač sudėtinga, nes nėra (bent jau bibliotekų sistemos negirdėjusios) aliai vieno vertimo iš prancūzų kalbos - visi iš rusų, o iliustruotoji klasika iš anglų. Turbūt reikėjo skaityti tiesiog anglišką vertimą, bet likau prie lietuviško per rusų ir nežinau kiek turinio ar gražesnių sakinių netekau. Labai tikiuosi, kad ‘Nieko rimto’ tęs savo pradėtą kelionę ir išleis gražų šios knygos leidimą su šviežutėliu vertimu iš originalo kalbos, nes kažkaip šlykštu žiūrėti į visus tuos sovietinio vertimo perleidimus, kuriais ne tik graužtukas, bet ir kitos leidyklos užsiima.
0 Komentarai