Laiką skaityti Marijaus Gailiaus distopiją ‘Oro’ išsirinkau labai įdomų. Knygoje kalbama apie klimato problemas, jų sukeltą migraciją iš Azijos ir reemigraciją iš pusiau paskendusios Britanijos, o mano informacinis laukas kaip tik ir paskendęs migrantų ir pragariškos šiųmetės vasaros krizėse. Taigi akivaizdu, kad knygos misija yra labai reikalinga ir ją labai sveikinu.
Tačiau dviejų laikmečių istorijas - dabarties, tampriai susietos su netiesioginėmis bet aiškiomis nuorodomis į realias aktualijas, ir šimtmečio pabaigoje jau skęstančios planetos - pasakojantis romanas pasiklysta ir kažkur tarp ‘Debesų atlaso’ ir Dan Browno trileriukų, nes užsižaidžiama nelabai kur vedančiomis sąsajomis tarp abiejų laikmečių žmonių ir nutikimų, o dabartyje suaugę intelektualiai žaidžia kažkokias lobio paieškas lietuviškoje provincijoje pagal nupušusio mokslininko paliktus atsitiktinius žodžius. Kai didžiulėje dramoje (kaip trys tik vienai žiūrovei skirti spektakliai ar saugumo grasinimai) paskandintas tas paslapčių narpliojimas galiausiai atvedė niekur likau ir nusivylusi ir pikta.
Nepaisant puikios misijos man autoriaus idėjos pasirodė ne itin originalios ir gana bendrinės. Distopinė virtualybė, kad ir labai mane jaudina šiais visuotinio darbo iš namų laikais, neimponuoja kaip įdomus distopinis scenarijus. Autoriaus sukurta naujakalbė, kurioje be jokios logikos ir taip tarptautiniai žodžiai pakeisti angliškais tarimais ar apkabinėti absoliučiai beprasmėmis galūnėmis, man pasirodė gana trumparegiškas paburbėjimas dėl anglicizmų lietuvių kalbėsenoje, be kita ko tik bereikalingai apsunkinęs skaitytoją, negu rimta apeliacija į distopinio ateities pasaulio kertinį elementą. (Taip, taip, norėdama įrodyti savo stengiuosi šioje apžvalgoje vengti tos grėsmės nacionaliniam saugumui.)
Tiesa, pats autorius mini, kad žanras buvo daugiau būdas pasakoti tai, ką jis nori papasakoti, tai galbūt ir kvaila į tokius dalykus kreipti dėmesį, bet aš tikėjausi kokybiškos distopijos, o gavau socialinį komentarą, todėl likau nusivylusi. Tikriausiai čia mano ne itin atidaus skaitymo problema, bet žmogaus tapatinimo su žeme neradau, kaip neradau ir žadėto bandymo pasakoti planetos sveikatos problemas per žmonių ryšį. Mat žmonių čia buvo tiek per daug ir trumpai, kad net skirtukas su išvardytais veikėjais ne visada gelbėjo.
Neabejotinai tai vienas originaliausių kol kas skaitytų lietuviškų kūrinių, džiaugiuosi, kad lietuviai pamažu irgi lenda į šią nišą ir šis Marijaus Gailiaus bandymas tikrai vykęs to pavyzdys. Bet man asmeniškai visą įdomumą užmušė snobizmas - likau nunešta metaforų ir kultūrinio konteksto potvynio, kurio nesušvelnino nė sekso, politinių juokelių ar šeimyninių nėštumo dramų užtvankos.
0 Komentarai